„Buvo geriau, kai valdė Gaddafi, – teigia jaunas Libijos studentas, kuris šiuo metu gyvena Tunise ir ten apmąsto revoliuciją, kuri sunaikino Muammaro Gaddafi režimą. - Aš niekada nemaniau, kad ištarsiu šiuos žodžius, aš jo nekenčiau, tačiau prie jo buvo geriau gyventi. Bent jau jautėmės saugūs“.
Niekas nebesidžiaugė revoliucijos metinėmis, kai per jas Egipto oro pajėgos bombardavo šalies rytuose įsikūrusios Islamo valstybės pozicijas, kadangi ISIS nariai nukirto galvas 21 Egipto krikščioniui. Prieš ketverius metus studentas griebėsi ginklų ir prisijungė prie sukilėlių, tačiau dabar gailisi savo sprendimo ir tikina, kad geriau būtų likęs namuose.
„Jei galėčiau atsukti laiką atgal, aš nebūčiau jungęsis prie sukilėlių“ – teigia jis. Kaip ir daugelis jo bendraminčių, jis paliko savo gimtąją šalį ir nesutiko atskleisti savo tikrojo vardo ir pavardės, kad nepakenktų ten likusiai šeimai.
„Praėjusiais metais mes švęstume revoliucijos metines, tačiau ne dabar, – pasakojo žurnalistas Ashrafas Abdul-Wahabas – Daugelis žmonių pasakytų, kad buvo geriau gyventi valdant Gaddafi ir kad revoliucija buvo klaida. Jie turi galvoje, kad situacija dabar blogesnė nei buvo“.
Libijos Arabų revoliucija buvo kruvina ir pasiekė zenitą, kai buvo nukautas vienas žiauriausių diktatorių – Muammaras Gaddafi. Po jo mirties kartu kovoję sukilėliai pradėjo kruvinus susirėmimus tarpusavyje. Pilnavertis pilietinis karas įsižiebė 2014 m. vasarą, kai JTO prižiūrimuose rinkimuose islamistų partijos buvo sutriuškintos. Islamistai ir jų sąjungininkai sukilo prieš išrinktą valdžią ir suformavo „Libijos aušros“ koaliciją, kuri užėmė Tripolį. Naujai išrinkta valdžia pasitraukė į rytuose esantį Tobruko miestą ir prasidėjo šalį niokojanti nuožmi kova.
Intensyvios kovos nusinešė tūkstančius gyvybių, miestai nusiaubti, 400 000 šalies piliečių liko be namų, o didžiausiu nugalėtoju lieka ISIS, kuriam pavyko pasinaudoti šalyje kilusiu chaosu. Egiptas, kuris labiausiai palaikė naująją vyriausybę, įsijungė į ISIS, „Libijos aušros“ ir valdžios karą.
Tokia sunki politinė Libijos situacija prasilenkia su revoliucijos aktyvistų numatyta porevoliucinės šalies vizija. Šaliai, turinčiai didžiausius Afrikoje naftos rezervus ir tik šešis milijonus gyventojų, 2011 m. buvo pranašaujama šviesi ateitis. „Mes manėme, kad būsime naujasis Dubajus, mes turėjome viską, - teigė jaunas aktyvistas, nesutikęs atskleisti savo tapatybės. - Dabar mes realistiškesni“.
Daug diskutuojama, kodėl Arabų pavasaris Libijoje nepasisekė. Viena pusė kaltina NATO, kuri po bombardavimo nesuteikė daugiau politinio palaikymo, kiti teigia, kad šalyje trūko demokratinių institucijų, kurios padėtų suklestėti demokratijai.
„Dauguma revoliucionierių per ketverius metus žuvo arba paliko šalį, – pasakoja angliškojo „Libyan Herald“ vyriausiasis redaktorius Michelas Cousinsas. - Jie sako, kad revoliucija suėdė savo vaikus“.
Prieš ketverius metus žurnalistai vyko į Libiją pulkais, tačiau dabar Tripolis po kelių pavojingų ISIS atakų yra labai nesaugi vieta ir tik drąsiausieji jame pasilieka. Naujoji vyriausybė, kuri įkalinta Tobruko viešbutyje, taip pat suskaldyta tarpusavio nesutarimų. Tripolyje „Libijos aušrai“ nepavyko palaikyti tvarkos, todėl miestas skendi anarchijoje. Nors jos vadai atkūrė egzistavusią valdžią, nacionalinį kongresą, bet tikroji galia išliko sukilėlių rankose.
Fanatikai užvaldė sostinę, kuri kažkada buvo vienas liberaliausių miestų. Moterys negali išvykti iš miesto likusiais skrydžiais, nebent jas lydi vyras. Ginkluoti nusikaltėliai verčia statulas, puola sufitų mečetes, biblioteką ir menų universitetą, kuriuos kaltino stabmeldyste. Grožio salonai uždaryti, o mokyklos suskirstytos pagal lytį.
„Aš žinau žmones, kurie sako, kad valdant Gaddafi buvo geriau, bet ne visiems. Vienas iš mūsų artimųjų buvo laikomas kalėjime, jis buvo marinamas badu ir mušamas, - teigė Tripolio gyventoja, kuri irgi nesutiko prisistatyti. - Mūsų problema buvo rinkimai. Dauguma kandidatų buvo labai entuziastingi, tačiau neturėjo jokios patirties politikoje“.
Tuo pačiu metu Bengazis, antras pagal dydį Libijos miestas, kuriame ir prasidėjo revoliucija, tapo „arabiškuoju Stalingradu“, kur vyksta mūšiai tarp valdžios kariuomenės ir islamistų sukilėlių. Prieš ketverius tame pačiame mieste buvo švenčiama su begale vėliavų, revoliucinių plakatų, o jaunimas dainavo laimės ir vilties kupinas dainas. Dabar čia siaučia visiškas chaosas.
NATO pajėgos padėjo nugalėti revoliucijos šalininkams, kai prisidėjo prie pergalės savo bombomis, tačiau dabar visi kraipo galvas žiūrėdami į rezultatą ir augančią ISIS grėsmę. Didžiausia problema išlieka pačios Libijos susiskaldymas, kai dauguma palaiko naujai išrinktą valdžią, o mažuma – „Libijos aušrą“. Taigi paprastiems piliečiams gyvenimas dabartinėje Libijoje tapo kova už išlikimą.
„Martinas Liuteris Kingas sakė: „Aš turiu svajonę“. Ir aš vis dar turiu svajonę – teigia Shuaibas. – Tai nebe tokia pati svajonė, kurią puoselėjau prieš ketverius metus. Dabar žmonės nusivylę ir suirzę, tačiau svajonė niekur nedingo“.