Kita vertus, pinigai niekada nebuvo Samo siekiamybė. Atvirkščiai. Žinomas faktas, kad pirmąjį lėktuvą kompanija įsigijo pasiekusi 40 mlrd. JAV dolerių apyvartos rodiklį. Norint suprasti 1992-iais metais pasaulį palikusio verslininko asmenybę, turime grįžti į jo praeitį.
Samas Walmartas – jo paties žodžiais, kurie kartais gali skambėti ir pagyrūniškai.
Tėvų požiūris į pinigus ir pirmieji darbai
Mano požiūrį į pinigus formavo tai, kad augau Didžiosios depresijos, labai sunkaus istorijos laikotarpio, metu. Gimiau 1918 m. Kingfišeryje, Oklahomos valstijoje, ir gyvenau ten, kol sukako penkeri. Lankyti vidurinę mokyklą pradėjau Šelbinoje, Misūrio valstijoje, o vėliau persikėlėme į Kolumbiją, kur baigiau vidurinę mokyklą ir įstojau į koledžą.
Mano tėvas Thomas Gibsonas Waltonas labai daug ir sunkiai dirbo nuo ankstaus ryto iki vėlumos. Doras, daugelio prisimenamas už sąžiningumą. Tėvas ypač mėgo mainyti ir derėtis dėl bet ko: arklių, mulų, galvijų, namų, fermų, automobilių. Kartą jis išmainė rankinį laikrodį į kiaulę – tada ant mūsų stalo atsirado mėsos. Tėvas buvo geriausias derybininkas iš visų, kuriuos man teko sutikti. Turėjo nepaprastą nuojautą, kiek gali sau leisti derybose.
Niekada nemanėme, kad esame neturtingi, nors neturėjome daug atliekamų pinigų ir sukomės, kaip galėdami, kad šen ar ten uždirbtumėme dolerį. Pavyzdžiui, mano motinai Nen Walton Depresijos metu kilo mintis pradėti nedidelį pieno verslą. Aš keldavausi anksti rytą ir pamelždavau karves. Motina paruošdavo ir supilstydavo pieną į butelius, o aš popiet jį parduodavau. Turėjome 10-12 pirkėjų, kurie mokėjo po 10 centų už 4 litrus pieno.
Sulaukęs aštuonerių metų, pradėjau pardavinėti spaudos prenumeratą. Nuo septintos klasės iki koledžo baigimo nešiojau laikraščius. Be to, dar auginau ir pardavinėjau balandžius. Jau vaikystėje supratau, kad mums, vaikams, yra svarbu namuose būti pagalbininkams. Taip anksti sužinai, kiek sunkaus darbo reikia, kad gautum į rankas dolerį, o kai jį gauni, jauti vertę. Mano tėvų požiūris į pinigus buvo vienodas – paprasčiausiai jų neleisti.
Kai išėjau į pasaulį pasirengęs ką nors sukurti, jau mokėjau vertinti dolerį. Tada susipažinau su Helen [žmonos] šeima ir, klausydamasis jos tėvo L. S. Robsono, mokiausi iš tikrųjų. Jo asmenybė mane sužavėjo, nes jis buvo puikus prekybos agentas. Esu tikras, kad jo, puikaus verslininko sėkmė, finansų ir teisės išmanymas bei filosofija mane stipriai paveikė. Nepavydėjau. Pasakiau sau: “Gal kada nors man taip pat seksis”.
