1988 m. gruodį, kai S. Madujevą iš griežto režimo kolonijos pervedė į kalėjimo tipo gyvenvietę, jis pabėgo. Per 13 laisvėje praleistų mėnesių jis spėjo įvykdyti daug nusikaltimų, dauguma sunkių – žmogžudystės, plėšimai, vagystės.
Pasakoja, kad kartą jis atvyko į miestą Sovietų Sąjungos pietuose. Norėdamas pailsėti, prasiblaškyti, vilkėdamas baltą kostiumą, avėdamas idealiai švarius batus patraukė į geriausią restoraną. Padavėjas jo neįleido: „Nėra staliukų.“ „Aš tik pavakarieniauti, iš šiaurės atvažiavau.“ „Nėra vietų, kreipkitės į direktorę.“ Rodydama auksinius dantis atėjo direktorė: „Brangioji..., – maloniai kreipėsi į ją S. Madujevas. „Aš tau ne brangioji, o labai brangi, – pertraukė ji dama. – Ar nesupratai, kad nėra vietų?“
Tos pačios dienos vakare, kraudamasis direktorės brangenybes, S. Madujevas pamojavo jai panosėj naganu: „Kurapka tu kvaila, aš tik pavakarieniauti norėjau.“
1990 m. sausio 8 d. „Červoncą“ suėmė Taškento geležinkelio stotyje, kai jis ruošėsi lipti į traukinį Taškentas–Maskva. Jis buvo vežiojamas po įvairių miestų tardymo izoliatorius – S. Madujevo nusikaltimų geografija buvo plati. Kai jį perkėlė į garsųjį Sankt Peterburgo kalėjimą „Kresty“, jis neslėpė, kad ruošiasi bėgti ir kalėjimo viršininkui Demčiukui pareiškė: „Nuo senelės pabėgau, nuo senelio pabėgau ir iš čia pabėgsiu, be to, su tavim.“
Jį saugojo sustiprinta sargyba, nes vagis garsėjo įžūlumu ir drąsa, ir vis tik jis vos neįvykdė pažado. Jam padėjo prokuratūros tyrėja N. Voroncova.
Pagal šios garsios bylos medžiagą Svetlana Konstantinova sukūrė dokumentinę apybraižą „Madujevo byla“.
Iš N. Voroncovos apklausų protokolų: „Kai dirbdama su kitais tyrėjais Taškente supratau, kad Taškento žmogžudysčių epizodai neturi įrodymų ir patvirtina Madujevo žodžius, kad jis šiose žmogžudystėse nedalyvavo, ypač paskutinėje, kai buvo nužudytas jo bendrininkas Černyševas, dėjau visas pastangas, kad įvykdyčiau teisingumą. Iš tiesų pavyko įrodyti, kad S. Madujevas neįvykdė šio nusikaltimo.
Kaltinamojo nuosprendžio galutinėje stadijoje šį epizodą išbraukė. Be to, man neaišku, kaip pradinėje kaltinimo formuluotėje vieni nusikaltimai kvalifikuoti vagystėmis, o galutinėje formuluotėje tie patys nusikaltimai laikyti banditų užpuolimais – akivaizdus kvalifikacijos padidinimas. 11 metų dirbu tyrėja, bet pirmą kartą susidūriau su tokia tyrimo eiga...
Kai likdavome vieni, pokalbiai vis dažniau nukrypdavo nuo bylos – apie šeimyninį gyvenimą, apie vaikus, giminaičius. Jis svajojo turėti normalią šeimą, vaikų. Kartą jo paklausiau: „Jei atsirastų moteris, kuri lauktų tavęs 15 metų, ką darytum?“ Jis atsakė, kad tokių moterų nėra. Aš pasakiau: „O jei aš laukčiau?“ Tada turbūt nė nepatikėjo, kad tai įmanoma. Tik paskui įsitikino ir pasakė, kad tikrai jo būčiau laukusi tuos 15 metų.“
S. Madujevas: „Aš daug jai melavau. Tuo metu man ji buvo tik Generalinės prokuratūros tyrėja, neįžvelgiau joje moters. Mačiau tik potencialų priešininką, kuris veda mane prie griežčiausios bausmės. Todėl visaip stengiausi ja pasinaudoti.“
N. Voroncova: „Pavasarį jau kalbėjome apie tai, kaip būtų gerai mums dviese gyventi. Ne dviese, o trise. Suprantu, kad kūrėme rožinius planus, bet tomis akimirkomis jis pasikeisdavo, tapdavo tokiu jaukiu. Jis matė manyje moterį. Man tai buvo labai svarbu, nes gyvenime buvau griežtesnė, nei įprastai būna moterys, nes taip susiklostė mano gyvenimas. O jis įžvelgė manyje moterį. Man bus labai skaudu, jei apsirinku...“
S. Madujevas: „Niekada nieko nemylėjau. Žinojau, kad už šios moters nugaros aš – kaip už mūro sienos. Ji niekada manęs neišduos. Norėjau, kad ne aš už jos, o ji už manęs laikytųsi. Ir ta moteris niekada nesužinotų, kad man nepatinka. Niekada nesuteikčiau preteksto jai taip galvoti. Moku būti dviveidis.“
N. Voroncova: „Jis paprašė padėti jam pabėgti. Man jo prašymas buvo kiek netikėtas. Supratau, kad sušaudymas neišvengiamas, nenorėjau, kad jį sušaudytų. Man atrodė, kad radau žmogų, kuris mane mylėtų ir vertintų, kuris norėtų turėti normalią šeimą...“
S. Maujevas: „Ji pasirinko tai, ko norėjo. Viskas mums būtų buvę gerai – ji skintų vaisius, o jei ne – reikia mokėti ir skausmu dalintis, ne tik džiaugsmais.“
N. Voroncova: „Balandžio pabaigoje pasakiau jam, kad nieko negaliu padaryti ir neturiu ginklo. Atsitiko kažkas baisaus, tikra isterija, nieko panašaus nebuvau mačiusi. Jį krėtė drebulys, pakilo temperatūra. Ko tik nedarėme: atnešėme jam vaistų, vandens, jis nenusiramino. Jį dvi dienas krėtė drebulys. Jis nenorėjo su manim kalbėti, o kai jį išvedė, pasakė, kad nusižudys.“
S. Madujevas: „Aš ją spaudžiau, bet neverčiau. Suaugusio žmogaus neįmanoma priversti. Jos vietoje, šito nebūčiau padaręs.“
N. Voroncova: „Kai jau buvau ties nervų priepuolio riba, nuvažiavau į prokuratūrą ir ten seife pamačiau dėklą su ginklu. Supratau, kas mane gali išgelbėti, o tuo labiau – jį. Kai nuvažiavau pas jį ir parodžiau jam ginklą, man atrodė, kad jis kraustosi iš proto. O jis atvirkščiai – manęs klausia: „Iš proto išsikraustei? Negalima imti šito ginklo, jis juk mano, visi supras.“ Tada atsakiau: „Juk pažadi nieko nežudyti ir gražinti ginklą. Jei pabėgsi juo nepasinaudojęs, padėsiu jį atgal į seifą ir niekas nesužinos.“
S. Madujevas: „Neverčiau jos to daryti. Daviau jai šansą pagalvoti, kai gražinau pistoletą...“
N. Voroncova: „Ryte vėl nuvažiavau pas jį su šituo ginklu. Atidaviau pistoletą, jis dar kartą prisiekė, kad išeis ramiai. Visada sakė, kad pasitraukdavo be kraujo. Aš juo tikėjau. Atsimenu jo akis, kai atsisuko ir pasakė, kad viskas bus gerai. Susitarėme, kad jis atveš man pistoletą į viešbutį Maskvoje.“
1991 m. gegužės 3 d. S. Madujevas bandė pabėgti iš kalėjimo.
Iš Madujevo bylos nuosprendžio: „Per apžiūrą jis, ketindamas pabėgti, išsitraukė naganą, įspėjamai šovė į viršų, ir liepė visiems stoti prie sienos. Kai majoras Jermolovas pamėgino prie jo eiti, jis šovė į jį... Jis susidūrė su izoliatoriaus darbuotojais, kurie šaudė iš automatinių ginklų į jo pusę, ir pasislėpė nišoje. Iš ten dar kartą šovė, tada revolveris užsikirto, jis jį išmetė ir pasidavė.“
Teismo medicinos ekspertizės išvados: „1991 m. gegužės į M. I. Jermolovą šovė, kulka sužeidė pilvą, pažeidė plonąjį žarnyną ir storąją žarną. Ši žaizda pavojinga gyvybei, priskiriama prie sunkių kūno sužalojimų.“
N. Voroncova: „Man atrodė, kad jis žuvo. Gegužės 4 d. iš Maskvos paskambinau kolegai, su kuriuo dirbome su šia byla. Jo žmona pasakė, kad pas mus „Krestuose“ – nelaimė. Man viduje viskas sudrebėjo. Žinojau, kad žūti turėjo jis, nes neturėjo šauti. Išskubėjau į geležinkelio stotį. Kai atvykau į (tuometinį) Leningradą, paaiškėjo, kad jis sužeistas, bet sužeistas ir darbuotojas. Jei būtumėte jį matę... Sveikos vietos jo kūne nebuvo. Turbūt kai sulaikė paleido į darbą lazdas.“
Iš pradžių žurnalistai rašė, kad S. Madujevą sušaudė. Tačiau įvedus moratoriumą, mirties bausmę jam pakeitė į įkalinimą iki gyvos galvos kolonijoje „Juodasis delfinas“ (Orienburgo sritis), kur jis, sulaukęs 44 metų, mirė 2000 m. O N. Voroncovos gyvenimą likimas sudėliojo savaip.
N. Voroncova: „Septyneri metai man – gana griežta bausmė. Man labai baisu, jei nesulauksiu dienos, kai laisvėje galėsiu pamatyti tėvus. Labai baisu, kad jį vis tiek sušaudys... Nežinau, sapnuojasi baisūs sapnai, o anksčiau netikėjau sapnais. Dabar ne be mano pagalbos jį sušaudys. Šito niekada sau neatleisiu. Baisu jausti, kad pati mylimą žmogų pastūmėjai sušaudyti, savomis rankomis. Tai baisu... jau dvejus metus mane kankina vienas klausimas – kad jo nebus. Jis turi gyventi...“
Teisme N. Voroncova atsiprašė tėvų ir sužeisto majoro Jermolovo. Kolonijoje ji padėdavo moterims rašyti malonės prašymus. O kai Aleksandras Nevzorovas sukūrė apie ją skandalingą filmą, ji padavė jį į teismą ir laimėjo. N. Voroncova už gerą elgesį išėjo į laisvę anksčiau laiko.