Žurnalistai Michaelas Weissas ir Hasanas Hasanas ne vienerius metus rengė reportažus iš Sirijos ir Irako. Jų knyga „ISIS: teroro armija iš vidaus“ parašyta remiantis asmenine patirtimi ir dešimtimis interviu su buvusiais kariais ir JAV žvalgybos tarnybų atstovais, Vakarų diplomatais, Sirijos ir Irako teisėsaugos darbuotojais, „Islamo valstybės“ kovotojais, agentais ir paprastais regiono gyventojais.
Ši knyga parašyta remiantis asmeniniais įspūdžiais. Vienas iš žurnalistų – siras iš Sirijos-Irako pasienio miesto Abu Kamalio, kuris ilgą laiką džihadistų buvo naudojamas kaip koridorius, anksčiau leidęs patekti į Iraką, o dabar – iš jo. Kitas žurnalistas rengė reportažus iš Al Babos miesto Alepo provincijoje, kuriame gimė nepriklausoma ir demokratiškų pažiūrų Sirijos pilietinė visuomenė. Šiandien šią vietą valdo ISIS grupuotė, gyvenanti pagal šariato teisę. Žurnalistai nori atsakyti į paprastą klausimą, kuris ne kartą skambėjo televizijos laidose tą įsimintiną 2014 metų vasarą ir rudenį: „Kur konkrečiai atsirado ISIS ir kaip jiems pavyko per tokį trumpą laiką padaryti tiek daug blogų dalykų?“.
Skaitytojams pateikiame portale lenta.ru publikuotą knygos ištrauką.
2011 metų pabaigoje Abdelazizas Kuveinas kreipėsi į savo dėdę iš Sirijos prašydamas suorganizuoti jam susitikimą su Rijadu al-Asadu, Sirijos karinių oro pajėgų pulkininku ir vienu iš pirmųjų karininkų, atsiskyrusių nuo Bašaro al-Asado režimo. Abdelazizas, 16-metis jaunuolis iš Bahreino, degė noru prisijungti prie ginkluoto sukilimo Sirijoje, bet tėvai jam uždraudė net apie tai galvoti. Tačiau jų draudimas jaunuolio nesustabdė.
2012 metų pradžioje jis atskrido į Stambulą, o vėliau, panašiai kaip ir daugelis kitų užsieniečių, dalyvaujančių šiame ginkluotame konflikte, trylika valandų keliavo autobusu ir atsidūrė Reichanlio mieste Turkijos pietuose. Čia perėjęs sieną, jis atsidūrė Šiaurės Sirijos Alepo provincijoje, kuri tuo metu buvo kontroliuojama ginkluotų sukilėlių - Asado režimo priešininkų.
Keletą savaičių Abdelazizas kovojo nuosaikiųjų sukilėlių grupuočių gretose, kol suprato, kad jie yra pernelyg korumpuoti ir mažai ką sugeba padaryti. Paklajojęs po įvairias islamistines grupuotes, jis prisijungė prie „Achrar aš–Šam“, o vėliau prie „Džebchat an-Nursa“ grupuočių, kurios, kaip vėliau paaiškėjo, priklausė „Al Qaeda“ struktūroms Sirijoje. Užsitarnavęs bebaimio ir giliai tikinčio kario reputaciją, pats Abdelazizas vis labiau nusivildavo savo kolegomis islamistais. Be to, jo šeima reikalavo, kad jis grįžtų į Bahreiną. 2012-ųjų pabaigoje Abdelazizas grįžo namo. Vos tik jis įžengė pro namų duris, motina iš jo atėmė pasą.
„Aš vaikštau gatvėmis (jis turėjo omeny Bahreino gatves) ir jaučiuosi, lyg būčiau įkalintas kameroje“, - pasakojo Abdelazizas sugrįžęs. Jis vis dar kalbėjo apie savo šventojo kario misiją: „Esu lyg surištas. Turiu nuojautą, lyg mane nuolat kažkas seka. Šis pasaulis nieko man nereiškia. Noriu būti laisvas. Noriu grįžti atgal. Žmonės aukoja savo gyvybes, o tai ir yra garbingo žmogaus egzistavimo šioje žemėje tikslas“.
Devintajame XX amžiaus dešimtmetyje Abdelazizo šeima persikėlė į Bahreiną iš Rytų Sirijos. Tėvai užtikrino jam gerą gyvenimą. „Jo tėvas augino ir auklėjo sūnų teisingai, - prisiminė vienas iš giminaičių. – Jis darė viską, kas buvo reikalinga, kad Abdelazizui nieko netrūktų ir kad jis daug pasiektų“. Pasak to paties giminaičio, berniukas buvo „ramus, kilnus ir visada elgėsi taip, kaip turėtų elgtis tikras vyras“.
Praleidęs Bahreine tris mėnesius, Abdelazizas galų gale sugebėjo įkalbėti motiną jam grąžinti pasą. Po trijų dienų jis vėl iškeliavo į Siriją. Iškart po atvykimo į šią šalį, Abdelazizas tapo ISIS kariu, kuri iki to laiko spėjo užsitarnauti labiausiai disciplinuotos ir geriausiai organizuoto džihadistų judėjimo Sirijoje reputaciją.
Vėliau Abdelazizas sakė, kad per tuos kelis gyvenimo Bahreine mėnesius jis nusprendė prisijungti prie ISIS pabendravęs su tuo metu Sirijoje buvusiais „keliais broliais“ per „Skype“. Jo ankstesnė bendravimo su kitomis, ideologiškai į ISIS panašiomis islamistų grupuotėmis, patirtis lėmė, kad jis prisijungė prie struktūros, kurios armiją sudarė daugiausiai užsieniečiai. Tarnaudamas ISIS, Abdelazizas kilo karjeros laiptais, tapo vietinių emyrų ir kitų sukilėlių grupuočių veiksmų koordinatoriumi; vėliau jam buvo patikėtas žinučių perdavinėtojo darbas ir jis savo vadovo vardu galėjo sudaryti žodinius susitarimus.
Kai 2014 metų vasarą ISIS užgrobė didžiules teritorijas ir Sirijoje, ir Irake, Abdelazizas gavo paaukštinimą. Pagal naująsias pareigas, jis buvo atsakingas už trijų miestų saugumą, įsikūrusių netoli Sirijos-Irako pasienio miesto Abu Kamalio, kuris buvo naudojamas kaip koridorius tarp šių dviejų valstybių. Juo naudojosi panašūs į Abdelazizą žmonės.
Dalyvaujant ISIS veikloje, Abdelazizui netikėtai į galvą atėjo naujos mintys apie jį patį. Jis suprato, kad pasirodė kaip stiprus, žiaurus ir ryžtingas žmogus, kuris negailestingai nukirsdavo priešams galvas. Namuose jis laikė „Yezidi“ merginą, kuri buvo jo „sabija“, t.y., sekso vergė. Mergina buvo jam duota kaip prizas už dalyvavimą kovose prieš „pešmerga“ (išvertus iš kurdų kalbos tai reiškia „einantys mirti“, „žiūrintis mirčiai į veidą“ – kurdų sukarinti vienetai Irako Kurdistane) karius ir kitus kurdų kovotojus Irako mieste Sindžare, įsikūrusiame prie sienos su Sirija. Kaip pranešė ISIS priklausantis propagandinis žurnalas „Dabik“, penktadalis visų sekso vergių, paimtų Sindžare, buvo paskirstyta tarp ISIS vadų, ir šių merginų šeimininkai galėjo su jomis elgtis kaip tik panorėjo. Kitos belaisvės, kurios buvo laikomos karo trofėjumi, buvo išdalintos tarp armijos eilinių ir seržantų, taigi tarp tokių kovotojų kaip Abdelazizas.
Jis mums parodė savo „sabijos“ nuotrauką. Iš pažiūros jai buvo ne daugiau kaip dvidešimt. Beveik mėnesį ji „priklausė“ Abdelazizui, vėliau buvo perduota kažkam iš kitų ISIS vadų.
Tapti prievartautoju, kaip atrodė Abdelazizui, nesuderinama su pamaldaus musulmono moraliniais principais. O jis save laikė būtent tokiu. Vienas iš jo ginklo bendražygių pasakojo, kad, kai per televiziją rodydavo žinias, Abdelazizas uždengdavo ekraną, kad nematytų moterų laidų vedėjų ir reporterių veidų. Jis dažnai cituodavo Koraną ir chadisus (padavimų ir legendų rinkiniai apie islamo pranašo Mahometo poelgius ir pasisakymus), pompastiškai ir iškilmingai pasisakydavo apie ad-Daule – „valstybę“, kaip savo projektą vadina ISIS.
Į klausimą, kaip jis pasielgtų, jeigu jo tėvas, įstojęs į „Džaba Had an-Nurse“ gretas, susitiktų su juo kovoje, Abdelazizas be menkiausios abejonės atsakė: „Aš jį nužudyčiau. Abu Obeida (vienas iš pranašo bendražygių) kovoje nužudė savo tėvą. Bet kurio žmogaus ranka, ištiesta siekiant pakenkti al-Daule, bus nukirsta“. Abdelazizas netgi savo giminaičius, tarnavusius kariuomenėje ir Bahreino jėgos struktūrose, vadindavo išdavikais, nes jo šeimyną priglaudusios šalies ginkluotosios pajėgos įėjo į tarptautinę koaliciją, kovojančią prieš ISIS.
Iki tol, kol prisijungė prie džihado Sirijoje, Abdelazizas buvo pradėjęs studijuoti teologiją, bet pirmąjį Islamo tyrinėjimo fakulteto kursą Saudo Arabijos religijotyros akademijoje įsisavino sunkiai. Metęs vidurinę mokyklą Bahreine, jis persikėlė į Mediną, ketindamas užsiimti šariato – islamo religinių įstatymų – studijavimu. Mokykloje, pasak jo šeimos narių, jis vengdavo pamaldumu neišsiskiriančių vaikų ir daugiausiai bendravo su tais mokiniais, kurie religijos klausimais nepripažino jokių kompromisų. Greitai jis pradėjo kalbėti „džihadistinėmis“ temomis, visą laiką pabrėždamas musulmonų sunitų apgailėtiną padėtį Afrikoje, Artimuosiuose Rytuose ir Pietų Azijoje.
Jo metamorfozės tęsėsi ir Sirijoje, tačiau čia jos vykdavo kovos lauke. Jis vadino save Abu al-Mutasimu, aštuntojo kalifo iš Abasidų dinastijos al-Mutasimo Bilacho garbei, kuris išgarsėjo pasinaudojęs armija, kad atkeršytų Bizantijos kariams už moters įžeidimą. Abdelazizas sakydavo, kad norėtų sekti šio Abasidų kalifo pavyzdžiu, suteikdamas paramą bejėgiams musulmonams Sirijoje ir Irake. Netgi po to, kai jį paskyrė į aukštas pareigas vienoje iš specialiųjų tarnybų, jis niekada nepraleisdavo progos atsidurti priekinėse linijose ir dalyvauti mūšyje. „Aš negaliu sėdėti ir tiesiog žiūrėti, - sakė jis mums. – Aš juk čia atvykau, kad tapčiau kankiniu, todėl būtent to ir siekiu“.
Galiausiai, 2014 metų spalio 23 dieną, Abdelazizas gavo tai, ko ieškojo. Jis buvo nušautas Sirijos valdžios armijos snaiperio Dair-ez-Zauro miesto al-Chakikat rajone.
Prisijungdami prie ISIS grupuotės, kovotojai paprastai rašo laišką, kurį po mirties prašo perduoti artimiesiems. Savo laiške Abdelazizas kreipėsi į motiną: „Kaip tu jau žinai, taip pat ir iš televizijos laidų, netikintys ir rafiditai (paniekinama musulmonų šiitų pravardė) nuėjo per toli spausdami, žudydami, kankindami ir prievartaudami tuos, kam musulmoniška garbė yra virš visko. Prisiekiu dievu, aš negaliu žiūrėti, kaip žudomos mano musulmoniškos sesės ir broliai. Tomis akimirkomis jie šaukiasi kitų musulmonų pagalbos ir jų maldos nepasiekia ausų to, kas galėtų mums ateiti į pagalbą, o ir aš pats sėdžiu ir nedarau nieko. Norėjau būti toks, koks buvo al-Mutasimas Bilachas. O pagrindinė priežastis yra ta, kad aistringai norėjau patekti į dangų ir atsidurti šalia pranašo Mahometo, įgyti ramybę šalia jo. Aš norėjau paprašyti atleidimo ir tau, ir tavo būsimam gyvenimui“.
Kai 2014 metų birželio viduryje ISIS šturmu paėmė Mosulą, pagrindinį Irako provincijos Ninevijos miestą, pasaulis sumišo, ar, tiksliau pasakius, buvo sukrėstas. Šie žmonės, tokie kaip Abdelazizas, Artimuosiuose Rytuose užgrobė teritoriją, kurios dydis – beveik kaip Didžiosios Britanijos. Tūkstantis kovotojų sugebėjo įeiti į miestą centriniame Irake, kurį saugojo 30 tūkst. amerikiečių apmokytų Irako karių ir policijos pareigūnų. Jie iš miesto pasitraukė, palikdami ISIS amerikietiškus visureigius „Humvee“ ir tankus „Abrams“, kainuojančius dešimtis milijonų dolerių. Taigi kas yra tie teroristai, kurie dabar turi šarvuotų automobilių ir tankų? Ir apskritai, kas yra ISIS – organizacija ar kas nors panašesnio į kariuomenę?
Likus penkiems mėnesiams iki Mosulo užgrobimo, JAV prezidentas Barakas Obama, duodamas interviu „New Yorker“ žurnalo reporteriui Davidui Remnikui, pavadino ISIS „jaunių teroristų rinktine“. Ir štai dabar šie „jauniai“ sugriovė sienas, skyrusias Siriją ir Iraką – šiuolaikinius nacionalinius valstybinius vienetus, kurie beveik 100 metų buvo įsikūrę tam tikrų teritorijų ribose. ISIS atstovai paskelbė, kad šis simbolinis susivienijimo aktas žymi anglų–prancūzų kolonijinio suokalbio pabaigą, dėl kurio dar iki oficialios Pirmojo pasaulinio karo pabaigos regiono žemėlapis buvo perdarytas į tokį, kokį matome šiais laikais. Tačiau dabar šitame žemėlapyje neatsiras ne vieno vakarietiško piršto atspaudo. Vietoj to, jame bus tik Kalifatas. Jeigu musulmonai turėtų pakankamą jėgą, iškilmingai pareiškė ISIS vadovas Abu–Bakr al-Bagdadis, Kalifatas neabejotinai vėl nusidriektų iki Ispanijos, o gal netgi pavergtų ir Romą.