Aš nesiruošiau nuo masturbacijos atsisakyti dešimčiai metų, tačiau taip jau gavosi. Viskas prasidėjo nuo to, kad vienas draugas man prisipažino, jog jis nesimasturbuoja jau pustrečių metų. Man norėjosi patikrinti save: kiek laiko aš galėčiau išsilaikyti to nedarydamas - galime tai pavadinti valios išbandymu.
Pirmąsias dienas buvo pakankamai sunku. Tačiau man jėgų atsispirti pagundai suteikė mintis, jog taip aš ugdau savo vidinę discipliną, kad aš darau, o jei tiksliau – nedarau to, kuo visi, ką aš pažįstu, užsiiminėja kartą per dieną ir dažniau. Tarp mano pažįstamų yra tokių, kurie „užraukė“ su alkoholiu, nustojo rūkyti. Tačiau retai sutiksi tokį, kuris nusprendė baigti su įpročiu smaukyti. Žodžiu, aš laikiausi, laikiausi, laikiausi...
Maždaug po pusantro mėnesio pastebėjau, jog jau ištisas dienas galiu iš viso negalvoti, kodėl atsisakiau masturbacijos. Pastebėjau, kad šis susilaikymas duoda naudos – pradėjau daugiau dėmesio skirti žmonai. Kai tu liauniesi masturbuotis, tik tavo žmona ar draugė gali suteikti orgazmą. Tad tu žymiai rimčiau pradedi vertinti gundymą. Mat tu juk negali paprasčiausiai užsidaryti vonios kambaryje ir ten išlieti susikaupusią įtampą.
Šio įpročio atsisakymas taip pat padėjo man išmokti gyventi dabar, šią akimirką. Anksčiau mano dėmesį buvo lengva atitraukti. Jei kas nors su manimi kalbėdavo, jam atrodydavo, kad aš jo įdėmiai klausausi, tačiau iš tikrųjų aš galvodavau: „Gerai, vaikine, eikime arčiau reikalo. Manęs namuose laukia nuotraukų ir video prikimštas kompiuteris“. O dabar tai nebeatitraukia mano dėmesio nuo to, kas vyksta čia ir dabar. Aš galiu mėgautis bendravimu su žmonėmis ir negalvoti apie tuos nepatirtus orgazmus.
Aš sutaupau marias laiko. Mano smegenys praskaidrėjo. Visa tai padarė mane stipresniu. Arba bent jau aš taip jaučiuosi. Tuo metu, kai susipažįstu su naujais žmonėmis, spaudžiant ranką man taip ir norisi pasakyti: „Sveiki, aš esu Clarkas, ir tu dabar spaudi ranką, kuri nė karto nesmaukė nuo 2005 metų vasario 14-osios. O kaip tau sekasi su šiuo reikaliuku?“
Mano seksualumas niekur nedingo. Nuo to laiko, kai pradėjau eksperimentą, mane aplankė tuzinas „šlapių“ sapnų, kurių kiekvienas tapo maloniu siurprizu. Jei tavo kūnui reikia išsikrauti, o tu jam nesuteiki tokios galimybės, jis pats tuo pasirūpins.
Žinoma, man tai nebūtų pavykę, jei neturėčiau nuolatinių santykių. Amžius (o man jau per 45 metus) taip pat suvaidino savo rolę: skirtingai nei jaunam vampyrui, man jau nebereikia kasdieninio maisto. Man užtenka sekso kas trečią-ketvirtą dieną, kartais – ir dar rečiau.
Mano draugams daro įspūdį mano pasiekimas, tačiau kai kurie jų paprasčiausiai netiki. Pavyzdžiui, mano žmona. Velniai griebtų, bet ir aš pats dabar, rašydamas šias eilutes, nustebęs galvoju: nejaugi iš tiesų praėjo jau dešimt metų? Taip, praėjo. Visa tai tiesa. Ir aš tęsiu savo susilaikymą. Kodėl man viską pradėti nuo pradžių? Juk mano gyvenimas tapo tik geresnis.
Tu tikriausiai galvoji: „Atsisakyti masturbacijos? Bet juk šitas vaikinas išsikraustė iš proto“. Žinoma, aš suprantu. Aš taip pat sureagavau, kai pirmą kartą išgirdau apie vyrus, to atsisakiusius. Man tai pasirodė taip kvaila - kaip ir pažadai daugiau niekada nesėsti prie automobilio vairo. Tačiau man neprireikė daug laiko, kad aš pakeisčiau savo požiūrį.
Apskritai, galvok pats. Tampyti savo pasididžiavimą – tai normalu. Niekas už tave geriau nežino, kaip pamaloninti savo kūną. Tačiau tu nustebsi, kiek daug gyvenime prarandi užsiimdamas šiuo nesibaigiančiu dalyku. Pabandyk atsisakyti nuo to trims savaitėms ir pažiūrėk, kas gausis.