Vienas nuožmiausių ir negailestingiausių Afrikos vadovų buvo Ugandos prezidentas Idi Aminas Dada, dar žinomas kaip „Ugandos mėsininkas“. Jo valdymo laikotarpiu 1971 – 1979 metais žuvo ir buvo nukankinta apie pusė milijono žmonių.
Idi Aminas Dada gimė 1925 m. prie Koboko,Vakarų Nilo provincijoje, kur dabar yra dabartinė Ugandos valstybė. Dar jauname amžiuje jį paliko tėvas ir užaugino vieniša mama. Jis buvo Kakwa etninės grupės, mažos islamiškos genties, narys. Idi Aminas turėjo menką išsilavinimą ir lieka neaišku, ar jis lankė misionierių mokyklą, tačiau 1946 m. prisijungė prie Didžiosios Britanijos kolonijinių karinių pajėgų ir tarnavo Somalyje, Kenijoje, Ugandoje.
Nors jis buvo vertinamas kaip patyręs karys, tačiau jau tarnavimo metais pelnė žiauraus žmogaus vardą už baisias priemones, kurių imdavosi, kad ištardytų auką. Idi Aminas greitai kilo karjeros laiptais ir netrukus tapo effendi. Tai buvo aukščiausias karinis laipsnis, kurį britų kariuomenėje galėjo gauti juodaodis afrikietis.
Idi Aminas - armijos karinininkas. 1961 m. Vida Press nuotr.
Kai Uganda atkūrė nepriklausomybę, Idi Amino artimas kolega Apolas Miltonas Obote, Ugandos žmonių kongreso lyderis, buvo paskirtas šalies ministru pirmininku. Obote paskyrė Idį Aminą Ugandos kariuomenės pirmuoju leitenantu. 1964 m. jis buvo paaukštintas iki majoro, o vėliau ir pulkininko. Taip Idi Aminui Dadai pavyko stiprinti savo pozicijas kariuomenės viduje ir 1971 m. įvykdyti perversmą.
Jis perėmė Ugandos valstybės valdymo vairą į savo rankas ir pasiskelbė jos prezidentu. Iš pradžių Aminas buvo palankiai sutiktas ir Ugandos gyventojų, ir tarptautinės bendruomenės, tačiau tuo metu dar nebuvo suspėjęs pradėti vykdyti masinių žudynių, kurios jį vėliau išgarsins kaip vieną baisiausių ir sadistiškiausių diktatorių istorijoje.
Idi Aminas ir reporteris Ianas Wooldridge'as. 1978 m. Vida Press nuotr.
Idi Amino valdymo metais kariuomenės dydis augo ir šalies biudžetas buvo perskirstytas jos išlaidų naudai. Kariniai tribunolai tapo svarbesni už civilinius teismus, kariai buvo skiriami į svarbiausius vyriausybės postus, parlamentas paleistas, o civiliai ministrai informuoti, kad privalo paklusti karinei disciplinai.
Idi Aminas mielai į rankas čiupdavo muzikos instrumentus. 1978 m. Vida Press nuotr.
Idi Amino įsakymu iš Ugandos buvo išvaryti azijiečiai gyventojai. Jiems emigravus, Ugandos ekonomika vis labiau ritosi į chaosą. Aminas taip pat sukūrė saugumo aparatą, kuris dar labiau padėjo „identifikuoti ir sunaikinti potencialius priešus“.
Tūkstančiai kareivių ir disidentų buvo nužudyti. Dvasiniai lyderiai, žurnalistai, vyresnieji biurokratai, teisėjai, advokatai, studentai, intelektualai, užsieniečiai ir nusikaltėliai – visi buvo pasmerkti neišvengiamai mirčiai. Kai kuriais atvejais ištisi kaimai buvo sunaikinti. Daugybė lavonų buvo tiesiai metami į Nilo upę suėsti krokodilams, darbininkams reikėjo dažnai juos „sužvejoti“, kadangi vandens įsiurbimo kanalai užsikimšdavo.
Ugandos gyventojai prie masinės kapavietės. Vida Press nuotr.
Negyvėliai būdavo išmetami ne tik į upę, bet ir į karjerus, paliekami supūti miškuose arba deginami ugnyje ar apliejami rūgštimi. „Ugandos mėsininkas“ turėjo ir asmeninių poreikių – liepdavo kuo žiauriau išniekinti jau negyvus kūnus ir laikydavo kai kurių aukų galvas šaldytuve, kad su jomis galėtų vėliau „kalbėtis“.
Idi Aminas, 1972 m. Vida Press nuotr.
Jis net sulaukė kaltinimų kanibalizmu. Pagal Kakwa kareivių tradiciją, kad apsisaugotų nuo persekiojančiųjų mirusiųjų sielų, jis ryžosi valgyti aukų mėsą.
Džiaugsmas - Idi Amino režimas nuverstas. Vida Press nuotr.
Tokie Ugandos vadovo protu sunkiai suvokiami poelgiai skatino vis didesnį ne tik paprastų gyventojų, bet ir kareivių nepasitenkinimą. 1978 m. Idi Aminas, padedamas Libijos kariuomenės, siekė aneksuoti Kagerą, šiaurinę Tanzanijos provinciją. Tanzanijos prezidentas Julijus Niereras sureagavo nusiųsdamas savo kariuomenę į Ugandą, kur jam suteikė pastiprinimą Ugandos pajėgos, išdavusios savo šalies lyderį. Jiems pavyko užimti Ugandos sostinę Kampalą ir nuversti žiaurųjį diktatorių.
Džiaugsmas - Idi Amino režimas nuverstas. Vida Press nuotr.
Idi Aminas Dada spėjo pabėgti į Libiją, kur praleido dešimt metų. Galiausiai įsikūrė Saudo Arabijoje, kurioje 2003 m. sulaukė ir mirties. Jos priežastis buvo „daugybiniai vidaus organų pažeidimai“.
Nors Ugandos vyriausybė pasiūlė jį palaidoti tėvynėje, tačiau jo skubios laidotuvės surengtos Saudo Arabijoje. Idi Aminas taip ir nebuvo nuteistas už padarytus nusikaltimus žmonijai.