Vienas pagrindinių šios neaiškios istorijos veikėjų – laikraščio „Raudonoji žvaigždė“ korespondentas Aleksandras Krivickis, kurio „dėka“ Rusijos karo istorikai, kariškiai ir valdininkai pasidalino į dvi stovyklas: vieni šią vaizdingai aprašytą istoriją vadina literatūrine išmone, kiti tikina, jog toks žygdarbis iš tiesų buvo.
Pats Aleksandras Krivickis dar 1948 metais, kai įsisuko plačiai nuskambėjusios istorijos tyrimas, prisipažino, jog ši istorija apie herojišką pasiaukojantį sovietų kareivių žygdarbį buvo viso labo tik jo literatūrinė vaizduotė. Tačiau praėjusio amžiaus 7-ajame dešimtmetyje, Sovietų Sąjungos laikino atšilimo laikais žurnalistas pasakojo, jog savo istoriją buvo privertas paneigti, nes jam buvo grasinama tremtimi į Kolymą.
Egzistuoja versija, kad neaiški 28 panfiloviečių istorija galėjo smarkiai atsiliepti Sovietų Sąjungos maršalo Georgijaus Žukovo prestižui – po laimėto karo jo populiarumas smarkiai išaugo ir raudonojo Kremliaus dvaro aplinkoje jis vienintelis galėjo mesti iššūkį Josifui Stalinui.
Portalas lenta.ru, norėdamas išsiaiškinti šią iki šiol daug triukšmo keliančią istoriją, pakalbino garsų rusų karo istoriką Aleksejų Isajevą.
Kaip jūs manote, kodėl 1948 metų dokumento paviešinimas pritraukė žurnalistų dėmesį? Ar tai gali būti susiję su Andrejaus Šaliopos filmuojamos kino juostos apie 28 panfiloviečius reklama?
Šiandien mūsų šalyje vyksta „archyvinė revoliucija“, kai skirtingi departamentai internete masiškai platina anksčiau slaptais laikytus dokumentus. Iš Rusijos gynybos ministerijos archyvo nutekėjo dideli informacijos kiekiai, tai sukėlė nemažą sąmyšį, tačiau jis buvo vertinamas teigiamai. Daugybė dokumentų buvo paskleisti iš užsienio reikalų ministerijos archyvų. Rusijos federacijos valstybinis archyvas tuo nepasižymėjo. Nusprendę kompensuoti šią „spragą“, jie sugalvojo paviešinti tokią skandalingą informaciją. Buvo galima pasekti kitų ministerijų pavyzdžiu ir pateikti visą 28 panfiloviečių bylą, pateikiant 1075 pulko vado I. V. Kaprovo, laikraščio „Raudonoji žvaigždė“ sekretoriaus Aleksandro Krivickio ir kitų asmenų, susijusių su šia istorija, apklausas.
Kaip manote, ar 1948 metais pradėta 28 panfiloviečių byla, neturėjo kokių nors politinių priežasčių? Tarkime, kad butų diskredituotas buvęs vyriausiasis „Raudonosios žvaigždės“ laikraščio redaktorius Davidas Ortenbergas?
Ne, priežastys kur kas paprastesnės. Vienas bylos dalyvių Ivanas Dobrobabinas pamatė išspausdintą knygelę apie 28 panfiloviečius ir pateikė prašymą suteikti jam Sovietų Sąjungos didvyrio titulą. Po paraiškos pateikimo vyko patikra, jos metu SSRS vyriausioji karinė prokuratūra išsiaiškino įvykių aplinkybes: pasirodo, jog I. Dobrobabinas pasidavė vokiečiams ir dirbo policininku Perekopo kaime Charkovo apskrityje. Priežastimi, kodėl 28 panfiloviečių bylos nagrinėjimu užsiėmė karo prokuratūra, tapo tai, kad tarp 28 neva žuvusių panfiloviečių buvo ir nemažai išgyvenusių. Visi jie teikė prašymus dėl didvyrio vardo suteikimo ir kai 1945 metais prašymą pateikė Ivanas Dobrobabinas, karinė prokuratūra nusprendė išsiaiškinti šį klausimą. Todėl tai nėra niekaip susiję su G. Žukovu ar D. Ortenbergu.
Prieš dvejus metus Jūs tyrinėjote šią istoriją, dalyvavote diskusijose. Tvirtinote, jog ši istorija turi būti arba galutinai patvirtinta ar paneigta ne tik iš Rusijos, bet ir Vokietijos pusės. Vadinasi, apie įvykius prie Dubosekovo egzistuoja ir vokiečių dokumentai?
Taip, jie egzistuoja. Išlikusiuose dokumentuose rašoma, jog vokiečiai keliavo pro Dubosekovo geležinkelio pervažą, tačiau nieko išskirtino ar ypatingo ten nepastebėjo. Apie jokius žmones, kurie sunaikino 18 tankų ten nebuvo kalbama.
Turbūt liūdniausias faktas yra tas, jog nieko nežinome apie tuos, kurie iš tikrųjų 1941 metų lapkričio 16 dieną prie Volokolamsko sustabdė vokiečių tankus. Pirmiausia dėl to, jog dokumentai yra dingę, o visi mūšyje dalyvavę kariai žuvo.
Vadinasi apie legendinę 316-sios gvardijos panfiloviečių diviziją taip pat beveik neliko jokių dokumentų?
Ne, 316-oji dvizija iš tiesų yra legendinė ir jai pelnytai suteiktas gvardijos vardas. Tačiau ne už Krivickio straipsniuose aprašytą žygdarbį, o įvykius šalia Volokolamsko dar 1941-ųjų spalį. Tai absoliučiai patvirtintas epizodas, be to, iš abiejų pusių pagrįstas dokumentais ir patekęs į taktikos vadovėlius. Apskritai šios divizijos pasiekimai kur kas reikšmingesni nei Krivickio straipsniai. Tai, beje, ir asmeninis I.Kaprovo pasiekimas, kuris vadovavo pulkui, 1941 metų lapkričio 16-ąją atlikusiam žygdarbį.
Kodėl ši 1948 metų byla-pažyma neturėjo negatyvių pasekmių tiems, kurie minimi neigiama prasme?
Po patirtų karo sunkumų ir praradimų sovietų valdžia parodydavo minkštumą, kartais – ir sunkiai paaiškinamą. Tai liečia ir bausmes Vlasovo kariams, ir mūsų aptariamą atvejį, kuomet buvo smarkiai nusižengta profesionalios žurnalistikos etikai. Mano požiūriu, būtų buvę protingiau, jei už tai Krivickis būtų buvęs „pavėžėtas“ iki Verchojansko (miestelis Sibire). Tada ši istorija būtų buvusi ypač pamokanti ir liktų žurnalistikos vadovėliuose kaip pavyzdys to, kaip nereikia rašyti. Tačiau sovietų valdžia su tuometiniu propagandos ir agitacijos skyriaus vadovu A. Ždanovu priešakyje parodė savo minkštumą. Ir tai turbūt buvo paskutinė A. Ždanovo klaida.
Kodėl sovietų valdžia dar 1948 išsiaiškinusi, jog tai yra mitas, vis tiek tęsė jo egzistavimą?
Matyt todėl, jog straipsnių autoriai (be A.Krivickio apie 28 panfiloviečių žygdarbį-mitą rašė ir „Raudonosios žvaigždės“ reporteris V.Korotejevas) buvo įtakingi ir žinomi to meto žurnalistai. Mitas ir toliau plito, nors I.Dobrobabinas ir sėdo už grotų, jam pastatytas paminklas Perekope buvo nugriautas – pirmaeilių mito likvidacijos priemonių buvo imtasi. Norėčiau pabrėžti tai, jog man nežinomas joks kitas atvejis, kai karinė prokuratūra tirtų kokį nors žygdarbį – tik panfiloviečių.
O Bresto tvirtovė? Ten keletas jos gynėjų taip pat pateko į nelaisvę...
Kaip tik Bresto tvirtovės gynimas yra puikus „Raudonosios žvaigždės“ žurnalistų darbo pavyzdys. Jie tarp vokiečių 45-os pėstininkų divizijos dokumentų aptiko ataskaitą apie tvirtovės šturmą. Straipsnis buvo paskelbtas 1942 metų birželio 22 dieną – praėjus metams po karo pradžios. Tai buvo puikus, dokumentais paremto pačio tikriausio žygdarbio aprašymo pavyzdys.