Prieš mūšį Šanchajus buvo klestintis metropolis, kuriame knibždėjo prekybininkų ir misionierių iš Vakarų, kinų gangsterių, darbininkų ir prasčiokų bei japonų karių ir verslininkų.
Įspūdingas, tris mėnesius trūkęs mūšis, kuriame geriausios Kinijos divizijos kovojo prieš japonų jūrų pėstininkus, tankus, laivyno artileriją ir oro pajėgas, nusinešė apie 300 tūkst. gyvybių.
Tačiau net ir Kinijoje tik nedaugelis prisimena Šanchajaus mūšį, sako Peteris Harmsenas, knygos „Šanchajus, 1937-ieji: Stalingradas prie Jangdzės“ (angl. „Shanghai 1937: Stalingrad on the Yangtze“) autorius. Susirėmimas nublanko prieš kitą tragišką atsiminimą: žudynes ir prievartavimus Nankine, rašo interneto leidinys „National Interest“.
„Šanchajuje vyko vienas iš 22 didžiausių mūšių Kinijos-Japonijos kare, įrašytų į oficialią Kinijos istoriografiją“, - pasakoja Harmsenas. „Daug kinų yra girdėję apie pavienius mūšius, tačiau tai yra daugiausiai tiesiog specialistai ir karo istorijos mėgėjai, kurie iš tiesų atsimena, kur tiksliai šie mūšiai vyko, kaip ir kodėl“.
Kinija ir Japonija konfliktavo nuo pat 1931 metų, kai Japonija įsiveržė į Mandžiūriją siekiant surasti žaliavų. 1937 metais, po incidento ant Marco Polo tilto, Japonija užėmė Pekiną.
To buvo gana. Kinijos nacionalistų lyderis Chiangas Kai-Shekas praleido daug metų stengdamasis sunaikinti komunistus. Dabar atėjo laikas pasipriešinti Japonijai.
Kodėl jis pasirinko Šanchajų neaišku, sako Harmsenas: „Pavyzdžiui, yra ginčijamasi, kad Chiangas norėjo didelei tarptautinei auditorijai pademonstruoti Kinijos norą pasipriešinti japonų agresijai ir Šanchajų pasirinko dėl jame esančios didelės ekspatriantų populiacijos“.
„Kiti pabrėžia, kad daug upių turintis Šanchajaus užmiestis suteikė mažiau taktinių pranašumų japonų tankams nei šiaurės Kinijos lygumos“, - priduria Harmsen.
Ironiška, kad būtent karinga Japonija nenorėjo mūšio Šanchajuje. Japonijos armija siekė išsaugoti šiaurės Kiniją, kur buvo galima užgrobti teritoriją ir resursus tuo pat metu stebint savo suktą konkurentą – Sovietų Sąjungą.
Išlaikyti Šanchajų buvo pasiryžęs Japonijos karinis jūrų laivynas, kuris dažnai laikomas kiek mažiau militaristiniu nei kariuomenė.
Kaip dažnai nutinka karuose, užteko mažytės žiežirbos, kad sprogtų parako statinė. Paslaptingas japonų karininko nužudymas 1937 metų rugpjūčio 9 dieną – įvykis, kuris taikos laikais greičiausiai būtų rūpėjęs tik policijai – išsirutuliojo į atvirą karą. Išlaipindamas savo Kinijos armijos pasididžiavimą – vokiečių apmokytas divizijas – Chiangas stengėsi nustumti nedidelę japonų įgulą į Huangpu upę.
Tačiau kinams truko ginkluotės ir patirties. Žymiai mažesnes pajėgas turintys japonų jūrų pėstininkai užsispyrusiai laikėsi, remiami laivyno artilerijos ir aviacijos.
„Didelis mirtingumo procentas tarp karininkų ir dar didesnis tarp eilinių buvo kinų pajėgų vykdomų atakų prieš gerai apsiginklavusį, įsitvirtinusį priešą, rezultatas“, - rašo Harmsenas savo knygoje.„Šimtais žūdavę vyrai buvo elitiniai Kinijos kariai”, - priduria jis. Japonai rugsėjo mėnesį atsakė desantininkų nusileidimu miesto šiaurėje. Jie, kovodami daugelyje miestelių ir vandens kelių, veržėsi pietų link, tokiu būdu skindamiesi sau kelią į miestą.
Nors japonai buvo remiami tankų, artilerijos, laivyno artilerijos ir aviacijos, bet kovodami prieš gausias, nors ir silpnai ginkluotas priešo pajėgas, jie vis tiek patyrė didelių praradimų. „Kūnų skaičius augo taip greitai, kad ne visi galėjo būti kremuoti, kaip japonai buvo įpratę elgtis su savo mirusiais, todėl visi eiliniai ir jaunesnieji karininkai turėjo būti paskubomis užkasami, - rašo Harmsenas. - Tai buvo smūgis kariuomenės moralei, kuri gerbia savo žuvusius karius labiau nei likusius gyvus“.
Iki lapkričio miesto pietinėje pusėje nusileido antras japonų desantininkų būrys ir privertė Chiangą atsitraukti. Galutinis žuvusiųjų skaičius nėra žinomas, tačiau, pasak Harmseno, kinai skaičiuoja, jog galėjo kristi nuo 187 tūkst. iki 300 tūkst. jų karių. Japonijos oficiali istorija pripažįsta 9100 žuvusiųjų, bet tikrasis skaičius gali būti dvigubai didesnis.
Nors Harmseno knygos pavadinimas kalba apie Šanchajų kaip apie Kinijos „Stalingradą“, kaip nuorodą į didžiulį 1942 metų mūšį tarp Rusijos ir Vokietijos, jis pripažįsta, kad tai tik metafora.
Šie du mūšiai kariniu aspektu panašūs vienas į kitą tik tuo, kad abu vyko mieste, tačiau mūšis Šanchajuje niekada nepasiekė Stalingrado intensyvumo ir žiaurumo.
Bet kaip Hitleris ir Stalinas tikėjo, kad vien dėl prestižo jie Stalingrade privalo kovoti iki galo, taip ir Šanchajus tapo Japonijos galios ir meistriškumo simboliu. Taip pat ir Kinijos ryžto simboliu.
Skirtingai nuo Stalingrado mūšio, Šanchajaus mūšis vyko vakariečių akyse, kurie galėjo paliudyti apie skerdynes. „Tai lyg Verdeno mūšis vyktų Senos upėje, o dešinysis krantas Paryžiuje būtų neutralus; arba lyg Getisbergo mūšis būtų vykęs Harleme, o tuo metu likusi Manhatanas būtų tiesiog nekariaujantys stebėtojai“, - situaciją mieste aprašo amerikiečių žurnalistas Edgaras Snow.
Galiausiai Kinija, praradusi savo geriausias divizijas, apleido Šanchajų, tačiau Kinija parodė, kad nori ir gali kovoti prieš Japonijos agresiją.