Nuslūgus pirmajam susižavėjimui ir prisiminus garsiausių mados namų paskutines kolekcijas, kyla mintis, kad mūsų dizaineris tiesiog pasirinko saugiausią kelią, laikydamasis pastarųjų pasaulio mados tendencijų. Keletą pavyzdžių galima čia pat pateikti:
Abejose suknelėse naudojama tarsi papildoma priekinė dalis – pusiau laisvai krentanti stačiakampio formos medžiaga. Tokią konstrukciją mūsų dizaineris panaudojo ir kituose savo modeliuose.
Kiti mūsų bene garsiausio dizainerio kūriniai primena „Max Mara“...
Be to, tokie J.Statkevičiaus kolekcijos ypatumai, kaip: šviesios pastelinės spalvos ir nesudėtingi siluetai, sportinio stiliaus užuominos, dėl permatomų audinių ir drabužių dekoravimo pridėtinėmis detalėmis susidarantis gylio įspūdis („3-D“) – vogue.com mados gido užfiksuotos tendencijos. Jas, kaip ir pastaruosius metus tokius populiarius nėrinius (bent jau pagal tą patį vogue.com) bei persišviečiančių kojų efektą matėme ir J. Statkevičiaus naujausioje kolekcijoje.
Taigi, viena vertus, galima džiaugtis, kad mūsų dizainerio kolekcija tokia graži ir puikiai atitinka pastaruosius pasaulinius mados vėjus (be abejo, iš dalies – vienam dizaineriui būtų sunku aprėpti visas tendencijas). Kita vertus, galima suabejoti jo novatoriškumu bei įkvėpimo šaltiniu.
Nėra prasmės svarstyti, ar J. Statkevičius buvo matęs čia su jo kolekcija palygintus kitų kūrėjų modelius bei mados tendencijas. Vogue.com aprašomi dizaineriai mados pasaulyje yra pirmo ryškumo žvaigždės. O ir pats J. Statkevičius, duodamas interviu žurnalui IQ teigė, kad, „madom reikia pastoviai, pastoviai, pastoviai domėtis, žiūrėti, gaudyt kažkokius naujus vėjus, nes labai greitai viskas keičiasi“.
Išties suprantama yra tai, kad dizaineriai dirsčioja į savo kolegų ankstesnes ar vėlesnes kolekcijas. Kitaip turbūt būtų neįmanoma sudaryti mados gidų, išskiriančių kiekvieno sezono tendencijas, nes tendencijos tiesiog nesusidarytų. Tačiau įdomu, ar patys dizaineriai tai pripažintų?
„Louis Vuitton“ kūrybos direktorius Marcas Jacobsas dar 2002 m. teigė „New York Times“ laikraščiui, kad įkvėpimo kultas yra beveik žlugęs. Esą tokios istorijos, kaip „aš kaip tik keliavau į Indiją ir spalvos, prieskoniai, dangus, jūros kriauklės paplūdimiuose įkvėpė mano kolekciją“, skamba absurdiškai.
Tąkart kitas amerikiečių dizaineris Oscaras de la Renta apkaltino jį nukopijavus palto modelį iš šešiasdešimtųjų, o M. Jacobsas nesutrikdamas papasakojo kaip jis, remdamasis skirtingų laikotarpių drabužių modeliais ir audinių pavyzdžiais, sukuria naujus.
Trumpai tariant, naujų drabužių sukūrimą įkvepia jau esantieji. Kitaip nei daugelis dizainerių, palaikančių iliuziją, kad jų produkcija atsiranda iš jų stebuklingo kūrybiškumo, M. Jacobsas (pernai įtrauktas į įtakingiausių pasaulio žmonių šimtuką) nebando apsimetinėti, esą mada atsiranda iš vieno genijaus galvos, rašo „New York Times“.
Tuo tarpu J. Statkevičius pasakojo, kad jo naujausią kolekciją įkvėpė Paryžiuje, Pompidou centre, matyti P. Mondriano ankstyvieji paveikslai (iš vėlesnių komentarų galima suprasti, kad kalbama apie 1910-1915 m. kubistinius darbus, tokius kaip šie, o gal netgi šis). Tačiau tiesiogiai atkartotų paveikslų motyvų ant modelių nereikėtų tikėtis. „Tai būtų pernelyg paprasta, be to, jau padaryta“, – teigė mūsų bene garsiausias dizaineris.
Toliau kalboje apie kolekcijos įkvėpimą pasakojama, esą akyla akis turėtų pastebėti duoklę Pieto Mondriano ankstyviesiems darbams, pavyzdžiui, „vilnijančiame organzos sijone“ (kuo vilnijimas gali priminti kubizmą?...), „tačiau labiausiai – formų grynume, abstraktaus grožio paieškose“ (kas tai, horoskopas? Skamba taip abstrakčiai ir universaliai, kad tiktų bet kam).
Be abejo, dizainerius dažnai įkvepia dailininkų kūriniai: Yves Saint Laurentas buvo irgi įkvėptas P. Mondriano darbų, „Christian Dior“ mados namai – Francisko Goja, „Rodarte“ – Vincento Van Gogho, ir t.t. Bet paprastai tokiais atvejais įkvėpimo šaltinis yra aiškiai atpažįstamas – arba sukuriamas drabužis pagal paveiksle pavaizduotą apdarą, arba drabužyje naudojami paveikslo motyvai... Tačiau mūsų dizainerio modeliai, atrodo, labiau primena kitų dizainerių kūrinius nei ankstyvuosius P. Mondriano paveikslus.
Taigi kokiu aspektu mūsų dizainerį įkvėpė olandų menininko darbai, lieka neaišku. Neaišku ir kas mūsų dizainerį įkvėpė savo „įkvėpimo šaltiniu“ pasirinkti šio menininko ankstyvuosius darbus. Būtų pasirinkęs apverstą Marcel Duchamp pisuarą (taip pat eksponuojamą Pompidou centre) – tai bent jau būtų sukėlęs sensaciją. Kūrinys ne mažiau garsus, o formų grynumas, balta spalva bei vilnijančios linijos, irgi būtų tikusios.
Šiaip ar taip, panašu, kad J. Statkevičius ir šį kartą gerai parodė žinąs, ko Jums reikia. Jo naujausia kolekcija buvo vienareikšmiškai liaupsinama, susilaukė didelio dėmesio ir Lietuvoje, ir esą užsienyje (nors užsienio spaudos straipsnių apie šią kolekciją internete nepavyko rasti, tik porą trumpų pranešimų), buvo transliuojama per Fashion TV (nors ftv.com šio įrašo nėra, o gal irgi nepavyko rasti?), o apie suknelių panašumus su „Versace“ modeliais užsiminė vos vienas kitas lietuvių „blogeris“.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
