Į viso pasaulio mados ir stiliaus tematiką gvildenančius tinklaraščius ir forumus jau keletą mėnesių iš eilės plūsta pasipiktinusių ar tiesiog ne itin maloniai nustebintų mados aukų komentarai.
Nejaugi devintasis dešimtmetis iš tiesų vėl madingas? Negali būti! Juk tai be galo vulgaru! Ką daryti su ant kiekvieno kampo siūlomais plačiapečiais švarkais, banano formos kelnėmis, pagaliau, akį rėžiančių vadinamųjų acid spalvų dekoratyviosios kosmetikos priemonėmis?
Ar iš tiesų įmanoma grįžti į netolimą praeitį?
Tenka pripažinti, jog stiliaus požiūriu devintasis dešimtmetis iš tiesų tapo kone prieštaringiausiu XX amžiaus laikotarpiu. Akivaizdu, kad mados ekspertai visais laikais buvo pasiruošę pasveikinti bet kokią, net itin drastišką mados revoliuciją. Tačiau ką daryti, kai revoliucija tampa betikslė ir virsta chaosu? Visiems devintojo dešimtmečio mados prieštaravimams išvardyti turbūt nepakaktų net ilgo mokslinio traktato. Neskoningas skonis ir nykus ryškumas, skurdi prabanga ir nuobodus žvilgesys, nelinksmos linksmybės ir abejingumo persunkta romantika...
Vertėtų tarsi iš šalies pažvelgti į šį periodą, o kartu pabandyti suprasti, kodėl jis taip netikėtai suteikė peno drąsiausioms mados kūrėjų fantazijoms. Pagrindiniai devintojo dešimtmečio prieštaravimai iš tiesų atskleidžia galo daug įdomių ir mūsų dabarčiai puikiai tinkančių idėjų. Tačiau tam, kad galėtume jomis pasinaudoti, iš pradžių turime prisiminti, kaip ir kam jos buvo taikomos anksčiau.
Versliosios prabangos gimimas
Ko gero, pagrindinis devintojo dešimtmečio paradoksas iki mūsų dienų lieka nežinomas posovietinių šalių mados gerbėjoms, su siaubu prisimenančioms žvilgančias įvairiaspalves timpes, iki baltumo nutrintus džinsus bei ryškius plačiapečius švarkus.
Būtent šis laikotarpis pagaliau nubrėžė ankstesniais dešimtmečiais pradingusią ribą tarp elitui skirtų prabangių dizainerių kūrinių ir masinės vadinamosios gatvės mados. Manote, kad devintojo dešimtmečio mada buvo vulgari? Labai klystate – ji tiesiog buvo kontrastinga. Taigi trumpam pamirškime grupių „Modern Talking“, „Bananarama“ ir jauno Michaelo Jacksono klipų estetiką. Pakalbėkime apie devintajame dešimtmetyje suvešėjusią tikrojo elito tikrą prabangą.
Įdomu, kad būtent šio dešimtmečio pradžioje Vakarų pasaulis staiga suprato – laikas mesti į šalį vaikiškus žaidimus ir pagaliau surimtėti. Užsitęsęs jaunimo, laisvos meilės bei pašėlusio gyvenimo ritmo kultas, beveik dvidešimt metų karaliavęs Europos mados scenoje, jau nebetenkino naujosios kartos skonių ir galimybių. Hipiai, pankai, jų ideologijos ir, žinoma, bekompromisiai stiliaus eksperimentai atrodė kaip beviltiškos atgyvenos. Vis dėlto kol kas palikime ramybėje devintojo dešimtmečio jaunimo madą – juk būtent šis dešimtmetis atvirai pradėjo tarnauti visiškai naujai ideologijai, gavusiai skambų pavadinimą yuppie culture.
Taip, žaidimai iš tiesų baigėsi. Taikios gėlių vaikų demonstracijos, pankų absoliučios laisvės ideologija – kas gali būti absurdiškiau? Atėjo laikas dirbti, patiems kurti savo karjeros pamatus ir pelnytai džiaugtis visais gyvenimo teikiamais malonumais. Tačiau būtų neteisinga mėginti visą devintojo dešimtmečio „karjeristų aprangą“ apibrėžti ganėtinai siaura power dressing filosofija.
Taip, devintasis dešimtmetis iš tiesų pasveikino tūkstančius karjeros laiptais sėkmingai kopusių moterų, tačiau tikroji yuppie ideologija prasidėjo nuo vyrų – jaunų, ambicingų karjeristų, pasiruošusių bet kokia kaina siekti užsibrėžto tikslo.
Be abejo, jų tikslams turėjo tarnauti ir kasdienis aprangos stilius. Bet koks kūrybiškumas buvo negailestingai nustumtas į šalį – į pirmaujančias pozicijas išsiveržė praktiškumas, patogumas, santūri elegancija.
Klasikiniai verslininkų kostiumai išties tapo neįtikėtinai madingi: jie privalėjo simbolizuoti vilkinčio asmens rimtumą, patikimumą ir, be abejo, nekuklias materialines galimybes. Vis dėlto anksčiau minėtas power dressing pavadinimas buvo taikomas tik moterų aprangai. Žinoma, joms taip pat magėjo pademonstruoti rimtus ketinimus ir piniginės storį, bet daug svarbiau buvo užsitikrinti pirmaujančias pozicijas darbovietėse, kitaip tariant – neatsilikti nuo vyrų.
Šaltos, griežtos moteriškų kostiumų kirpimo linijos, neįtikėtinai platūs pečiai, visuotinai pamėgti šlapio asfalto atspalviai – argi ne šie požymiai net ir dabar asocijuojasi su devintojo dešimtmečio moterų „jėgos apranga“?
Taigi žymiausi pasaulio dizaineriai suskubo pasinaudoti visomis naujai atsiradusiomis galimybėmis. Paradoksalu, tačiau su rėksmingu, provokuojančiu jaunimo stiliumi dažniausiai siejamas devintasis dešimtmetis taip pat išleido į mados areną klasikinius, be galo konservatyvius, neatsiejama finansinio elito atributikos dalimi tapusius drabužius.
Beje, jie neapsiribojo vien tik dalykiniams susitikimams tinkamais kostiumais – poilsiui, laisvalaikiui bei vakarui skirti ansambliai taip pat privalėjo pranešti aplinkiniams, kad jie turi reikalų su aukščiausių visuomenės sluoksnių atstovais.
Natūralu, kad materialistiškos yuppie kultūros gimtine vadinamoje Amerikoje šis stilius sulaukė didžiausio populiarumo. Devintasis dešimtmetis tapo Ralpho Laureno bei Oscaro de la Rentos aukso amžiumi. Pirmasis kūrė darbui bei poilsiui tinkamus ansamblius, o antrojo siūlomi prabangūs vakariniai apdarai buvo itin pamėgti Niujorko aukštuomenės damų.
Įdomu, kad būtent R. Laureno poilsiui bei sportui skirta linija Polo Ralph Lauren tam tikra prasme pradėjo dar vieną stilistinę tradiciją. Mūsų laikais Polo Ralph Lauren bei Lacoste prekių ženklų drabužiai tapo kone svarbiausiais preppy stiliaus pavyzdžiais.
Preppy style – rimta, solidi, konservatyvi aprangos stilistika – taip pat atsirado devintajame dešimtmetyje. Bet jau po dešimties–penkiolikos metų žodelis preppy įgavo neabejotinai ironišką atspalvį: juo dažniausiai apibūdinami nemažas pajamas gaunantys konservatyvių pažiūrų amerikiečiai.
Ar verta stebėtis, kad materialinę gerovę ir socialinio statuso demonstravimą išaukštinęs devintasis dešimtmetis taip pat tapo mums įprastos garsių prekių ženklų manijos įsiviešpatavimo laikotarpiu?
Stiliaus ekspertai teigia, kad būtent šiuo laikotarpiu turtingų verslininkų rate atsirado įprotis nusivilkus švarką atversti pašnekovui jo išvirkščią pusę su prisiūta etikete ir tokiu būdu leisti numanyti sumą, kurią teko pakloti už žinomo prekės ženklo kostiumą. Tuo metu taip pat pradėjo kurtis didžiulės prabangos industrijos megakorporacijos, kurių taktika neturėjo nieko bendra su šeštojo–septintojo dešimtmečių legendinių couturier požiūriu į prabangą ir madą.
Prabanga kaip gyvenimo būdas, kurio turėtų siekti kiekvienas vartotojas, – būtent ši strategija (be abejo, mūsų dienomis jau išgyvenusi ne vieną pokyčių bangą) tapo šiuolaikinės prabangos industrijos pamatu.
Įdomu, kad prasidėję prabangos demokratizavimo procesai taip pat panaikino bet kokias užuominas į ankstesniais dešimtmečiais propaguotą kūrybiškumą bei stiliaus savitumą. Galime teigti, kad būtent devintajame dešimtmetyje prabanga tapo neįtikėtinai madinga. O juk būtent šis keistokas reiškinys griežtai atskyrė madą nuo kiekvieno eilinio vartotojo kasdienybės. Taip, supratote visiškai teisingai – mada ir prabanga tapo sinonimais. Prabangių dizainerių kūriniai ir nebrangių prekių ženklų siūloma gatvės mada dar labiau nutolo.
Tačiau akivaizdu, kad serialų „Dinastija“ bei „Dalasas“ žiūrovai ne tik žavėjosi ekrane demonstruojamais turtais ir jais disponuojančių herojų kasdienybe – jiems žūtbūt magėjo visą šią naujosios prabangos atributiką pritaikyti savo kasdieniame gyvenime. Štai čia ir prasidėjo mums kur kas geriau pažįstamo devintojo dešimtmečio paradokso gimimas – yuppie, preppy ir visi kiti socialinį statusą demonstruojantys konservatyvūs stiliai, gatvės mados interpretacijų veikiami, pavirto atviru grotesku.
Naujųjų romantikų filosofija
Sunku vienareikšmiškai atsakyti į klausimą, kodėl devintojo dešimtmečio jaunimo stilius buvo toks, koks buvo – keistas, rėksmingas, be galo eklektiškas ir jau po kelerių metų užsitarnavęs ryškią ir net iki mūsų dienų nenuplėštą vulgarumo etiketę. Įdomu, kodėl nei gėlėtu šifonu ir įvairiaspalviais džinsais besimėgavusių hipių, nei bet kokias visuomenės aprangos normas paneigusių pankų apdarai niekada ekspertų nebuvo vadinami nei vulgariais, nei neskoningais? Tačiau apie šią dilemą dar užsiminsime kiek vėliau.
Reikėtų pripažinti, kad devintojo dešimtmečio gatvių ir naktinių klubų mados paradoksas iš tiesų negali būti paaiškintas taikant vien abstrakčius vulgarumo kriterijus – tai būtų pernelyg paprasta.
Taip pat pernelyg paprasta būtų teigti, kad šio laikotarpio gatvės mada gimė vien iš konservatyviojo yuppie stiliaus parodijų. Ryškiausia periodo jaunimo stiliaus išraiška tapęs judėjimas new romantics iš tiesų pasisavino ganėtinai daug elementų iš tuometinės „naujosios prabangos“ kultūros. Tačiau naujieji romantikai taip pat perėmė nemažą dalį aštuntojo dešimtmečio pankų vizualinės estetikos. Ekstremalios, provokuojančios šukuosenos, ryškios plaukų spalvos, agresyvus makiažas, begalė stambių aksesuarų – visus šiuos new romantics stiliaus požymius neabejotinai galime priskirti pankų palikimui.
Tačiau naujojo romantizmo adeptų filosofija ženkliai skyrėsi nuo pankų judėjimo ideologinio pamato. Tiksliau, pagrindine devintojo dešimtmečio yuppie kultūrai nepasidavusio jaunimo idėja būtų galima pavadinti jokių idėjų nebuvimą. Paradoksalu, tačiau net alkoholyje ir narkotikuose paskendę pankai turėjo aiškų, puikiai suprantamą filosofinį pagrindą – jų skelbiamas savęs naikinimo siekis tapo ryškiu protestu prieš tuometinės buržuazinės visuomenės veidmainiškumą ir žavėjimąsi vien tik materialinėm vertybėm. Naujieji romantikai neprotestavo – jie tenorėjo, kad visi paliktų juos ramybėje.
Na, žinoma, dar jie norėjo gerai pasilinksminti... Būtent todėl kiekvienas jaunųjų yuppie verslininkų kultūros atributas, patekęs į tuometinės klubinės mados akiratį, akimirksniu tapdavo savo paties parodija. Plačiapečiai power dressing švarkai pavirto eklektiškais akį rėžiančių spalvų bei žvilgančių dekoratyviųjų elementų kokteiliais, derinamais su įvairiaspalvėmis timpėmis ar plėšytais šviesiai mėlynais džinsais; rimti karjeros siekiančios moters sijonai drastiškai sutrumpėjo ir net tapo pusiau permatomi, o prabangūs vakariniai apdarai, išpopuliarėję dėl Joan Collins herojės filme „Dinastija“, tapo įmantriomis, pusiau androginiškomis, bet kokį stilių paneigiančiomis parodijomis.
New romantics stiliui taip pat buvo būdingi vienokie ar kitokie istorizmo elementai – garsiausiais šių variacijų autoriais devintajame dešimtmetyje tapo Vivienne Westwood bei Jeanas Paulis Gaultier.
Be abejo, svarbų vaidmenį šio laikotarpio jaunimo madoje vaidino popmuzikos atlikėjai. Devintojo dešimtmečio klubinei madai buvo būdingas gan ryškus androginiškumas – šios tendencijos matyti grupių „Queen“ bei „Guns N’ Roses“ klipų stilistikoje. Norite daugiau žinoti apie devintojo dešimtmečio moterų madą? Žiūrėkite Cyndi Lauper ir, žinoma, Madonnos klipus.
Beje, šiuo atveju Madonną neabejotinai verta atskirai paminėti: jos eklektiška „Like a Virgin“ stiliaus era paveikė ištisos kartos pasaulėžiūrą ir kasdienės estetikos suvokimą.
Galime teigti, kad atlikėjos daina „Material Girl“ tapo savotišku materializmo persisunkusio devintojo dešimtmečio himnu, tačiau pati „materialioji mergina“ ne prasčiau už iš mados išėjusius pankus laužė nusistovėjusias visuomenės normas. Taigi vienu ryškiausių devintojo dešimtmečio stiliaus pavyzdžių laikytinas būtent Madonnos stilius – eklektiškas, tyčia netvarkingas, įkūnijantis agresyvaus „The Sex Pistols“ rėksmingumo ir dirbtinio glam rock žvilgesio derinį.
Palikimo paieškos
Kol kas mums taip ir nepavyko atsakyti į vieną esminių su devintojo dešimtmečio stiliumi susijusių klausimų. Kodėl šis ryškus, ekstremalus ir ganėtinai įdomus laikotarpis užsitarnavo vulgarumo etiketę? Vargu ar šis epitetas galėjo būti pavartotas pankų judėjimui apibūdinti – juk šie turėjo aiškią ideologiją. Po iš pirmo žvilgsnio masinančiu, ryškiu ir ekstremaliu devintojo dešimtmečio įvairiaspalviu apvalkalu slėpėsi... nuovargis ir abejingumas. Įdomu, kad tariamai nuoširdūs šio laikotarpio popmuzikos kūriniai dažniausiai būdavo grojami sintezatoriais.
Dirbtinis nuoširdumas ir dirbtinė romantika – ko gero, būtent šie paradoksalūs reiškiniai ir paskatino mados bei stiliaus ekspertus beveik dviem dešimtmečiams išbraukti vadinamąjį eighties style iš priimtinų mados variacijų sąrašų.
Tačiau šiuo metu net labiausiai patyrusiems mados kritikams vis dažniau tenka gūžčioti pečiais ir skėsčioti rankomis. Turbūt dar prisimenate 2009 metų pavasario–vasaros kolekcijų hitais tapusius Balmain husarų švarkus bei Dolce&Gabbana kūrinius pūstom rankovėm ir neįtikėtinai plačiais pečiais? Tai tebuvo pirmosios kregždės, mat dauguma naujojo rudens–žiemos sezono kolekcijų demonstruoja aiškią devintojo dešimtmečio įtaką.
Nuo preppy stiliaus interpretacijų (Luella) iki šalto power dressing glamūro (Donna Karan) ir rėksmingų klubinės mados interpretacijų (Marc Jacobs) – kiekviena pasaulio mados sostinė naujam sezonui paruošė nors po keletą šio laikotarpio įkvėptų moteriškų bei vyriškų kolekcijų.
Kodėl tai nutiko būtent dabar? Atsakymo galėtume ir vėl ieškoti dar nepasitraukusioje ekonomikos krizėje. Simboliška, kad visuotinio nestabilumo ir nerimo metu mada atsigręžė į kone prieštaringiausią ir eklektiškiausią periodą visoje XX amžiaus istorijoje. Be abejo, tai nėra blogai – juk šiuolaikinė mada jau seniai nebespraudžia mūsų į griežtus rėmus. Sunku nesutikti, kad visų naująjį sezoną siūlomų eklektiškų interpretacijų likimas priklauso tik nuo mūsų fantazijos – juk patys sprendžiame, kokias transformacijas mūsų spintose teks išgyventi abejingų romantikų palikimui.
Žurnalo „Express mada“ lapkričio numeryje skaitykite:
Aukštosios mados veidai: menas, verslas, įkvėpimas. Kas yra haute couture?
Jolanta Talaikytė – mados donkichotė. Pokalbis su dizainere Jolanta Talaikyte
360º˚ kampu. Apie laikmečius, sukeliančius nostalgiją
Dievinti ar nekęsti? Sezono tendencija – kailis
Pavasarinis pranešimas: 2010 metų pavasario–vasaros kolekcijų apžvalga
Mada grįžta: Juozas Statkevičius apie mados ciklus
Kaitos sindromas: vyrų mados tendencijos
