Nepaisant blondinės kulto, Rita Hayworth ne ką mažiau išpopuliarino raudonplaukes. Reikėtų nepamiršti ir Veronikos Lake, kurios taip vadinama peek-a-boo banguotų plaukų šukuosena tapo Holivudo mados klyksmu. Ši šukuosena suteikdavo moterims seksualumo, paslaptingumo ir galios. Tokios mados tendencijos labiausiai dominavo Holivudo aukso amžiuje.
Šukuosenos tapo labiau moteriškos nei prieš dešimtmetį. Dabar ilgi ir banguoti, su laisvai krintančiomis garbanomis ir aukštai sukelti plaukai pagražinti garbanėlėmis buvo pačiame dėmesio centre. Moterys ypatingai mėgo aukštai sukeltų plaukų šukuoseną, kadangi šio tipo šukuosena pabrėždavo kaklą, o kelios paliktos plaukų sruogelės sukurdavo romantiškos vilioklės įvaizdį. Šukuosena turėjo atspindėti tikrąjį moters žavesį.
Vyrų šukuosenos, galima sakyti, nepasikeitė nuo pat dvidešimtųjų. Madingiausi buvo trumpai kirpti arba su plaukų aliejumi atgal suformuoti plaukai. Be to, į madą atėjo nauja šukuosena, žinoma kaip Brylcream. Ši šukuosena labai išpopuliarėjo, nes suteikdavo protingo, inteligentiško vyruko įvaizdį. Daugelis dar nešiojo ūsus, kurie buvo kruopščiai prižiūrimi ir tvarkomi, dažniausiai žymaus aktoriaus Errol Flynn stiliumi.
Šiuo laikotarpiu tiek moterys, tiek vyrai ėmė labiau rūpintis savo mityba ir kūnu. Mados pasaulyje ypatingai buvo akcentuojamos rankos, todėl moterys be galo stengėsi jas išlaikyti tvirtomis ir geros formos. Pirmą kartą istorijoje, moterys ėmė sportuoti, naudodamos kūno svarelius.
Kojoms taip pat buvo skiriamas didžiulis dėmesys, todėl moterys daug dirbdavo, kad galėtų pasiekti puikių rezultatų. Lipimas laiptais ir vaikščiojimas buvo pagrindiniai užsiėmimai, kurie užtikrindavo gražias kojas. Naujos besitampančios medvilnės liemenėlės, kurios dažnai būdavo prikimštos, leisdavo moterims formuoti ir pabrėžti savo krūtinę. Be abejo, vyrai dėl to varvindavo seiles.
Vyrai sportuodavo šiek tiek kitaip. Jie susikoncentruodavo ties svorių kilnojimo, vaikščiojimo ir bėgiojimo veikla. Vyrų viršutinės kūno dalies dailumas ir stiprumas traukdavo moterų žvilgsnius.
Paplūdimyje vyrai norėdavo pabrėžti savo viršutinę kūno dalį ne tik raumenimis, bet ir žaviu įdegiu. Įdegis tapo labai madingas, todėl ne tik vyrai, bet ir moterys siekė demonstruoti nepriekaištingą kūno įdegį. Po deginimosi daugelis naudodavo įvairius kremus ir losjonus. Šios kūno priemonės ne tik minkštindavo odą, bet ir sudarydavo švytinčios bei glotnios odos vaizdą.
Moterų makiažas vis dar buvo ryškus, bet ne toks atkreipiantis dėmesį kaip dvidešimtųjų mados epochoje. Švelnesnis makiažas puikiai derėjo su tuometinėmis šukuosenomis. Kai kurios moterys netgi mėgdavo itin natūraliai atrodantį makiažą, kuris nereikalavo daugybės kosmetikos priemonių.
Baltos, išblyškusios odos tonai populiarūs praeityje buvo pakeisti natūralios odos įvaizdžiu. Vis dėlto lūpos buvo labiau akcentuojamos kraujo raudonumo lūpdažiais. Veido skaistalai vis dar gyvavo naujausiose makiažo tendencijose, tačiau tikrai nebe taip kaip prieš gerą dešimtmetį.
Didžiulę įtaką mados pasauliui padarė Didžioji depresija. Jos metu ir netgi dar po daugelio metų, tokios prabangos prekės kaip nailoninės kojinės tapo deficitinėmis. Būtent dėl šios priežasties moterys pradėjo nešioti puskojines su aukštakulniais. Ši nauja mada gyvavo daugelį metų, net iki pačių penkiasdešimtųjų. Prisegamos kojinės buvo saugojamos ypatingoms progoms. Žinoma, tai negaliojo aukštuomenės panelėms ar Holivudo žvaigždutėms.
Kelnių nešiojamas moterims tapo visiškai priimtinu, nes daugelis moterų dirbo fabrikuose kartu su vyrais per Antrąjį pasaulinį karą. Medvilniniai, su sagutėmis kampuose apykaklėje, vyriški marškiniai buvo praktiškas ir ilgalaikis rūbas, todėl moterys juos mielai nešiodavo, suteikdamos jiems moteriškų akcentų: marškinius sujuosdavo per liemenį ir nebenešiodavo jų darbo metu.
Kitos moterys nukirpdavo kelnes ir iš jų pasidarydavo šortus, su kuriais galėdavo demonstruoti savo puikiai įdegusias kojas. Kiekvienais metais šortais vis trumpėdavo ir gundydavo vyrus.
Vyrų apranga irgi tapo labiau kasdieninė, kadangi kokybiški kostiumai nebuvo įkandami paprastam gyventojui. Puošnesnius drabužius vyrai saugodavo ypatingoms progoms, o kombinezonai, darbinės, garstyčių spalvos ir medvilninės kelnės tapo kasdienine apranga.
Šiugždantys marškiniai buvo nešiojami kiekvieną dieną. Vasaros metu šių marškinių rankovės buvo atraitojamos ne tik dėl karščio, bet ir dėl „kieto“, nerūpestingo įvaizdžio. Kai kurie vyrai netgi išdrįsdavo vaikščioti su apatiniais marškinėliais.
Kadangi karas baigėsi, moterys panoro susigrąžinti kerinčios moters įvaizdį. Laisvai krintančios atlasinės bei šilkinės suknelės puoštos karoliukais, plunksnomis ir gėlių motyvais akcentavo moters žavesį.
Suknelių populiarumas neišstūmė iš tuometinės mados kelnių. Kelnės buvo derinamos su kasdieniais, patogiais drabužiais, o suknelės paliekamos tik labai ypatingoms progoms.
Moterys dėvėdamos kelnes išreikšdavo savo laisvės pojūtį. Dizaineriai taip pat neatsiliko, todėl ėmė kurti moteriškus kostiumus, kurie išreikšdavo vyrišką galią, slypinčią moteryje.
Kostiumėlius sudarydavo ir sijonai. Kai kurie iš jų būdavo ilgesni, beveik iki pat kulkšnies, o dar kiti trumpesni, iki kelių ar blauzdos. Buvo ir tokių, kurių priekis ar galas būdavo trumpesni, kad moterys galėtų pademonstruoti savo dailias kojas padoriu būdu.
Klostuoti ir drabužiai su įsiuvais tapo labai madingi. Šie modeliavimo tipai išryškindavo figūrą ir formuodavo elegantiškai krintančius drabužius.
Moterų patys geidžiamiausi buvo Chanel modeliai, tačiau nuo jų neatsiliko ir kita žymi dizainerė - Elsa Schiaparelli. Daug kas vertino šią italų dizainerę dėl mažos juodos suknelės modelio, kuris dominavo jos kolekcijose. Be to, Schiaparelli buvo daugiau žinoma dėl nepriekaištingai pasiūtų moteriškų kostiumėlių, kurių pagrindas buvo vyriški kostiumai. Ji pirmoji drabužiams pritaikė vyriškų, stiprių pečių įvaizdį, kuris buvo kuriamas juos prikemšant medžiaga. Vėliau, maždaug aštuoniasdešimtaisiais, ši pečius pabrėžianti tendencija tapo labai populiari.
Šiuo laikotarpiu į mados sceną žengė ir žymusis Christian Dior. Jis greitai pavergė tuometinių modernių moterų širdis. Madeleine Vionnet, populiari prancūzų dizainerė, pristatė suknelę surišamą už kaklo, kuri tuoj pat tapo būtiniausiu drabužiu kiekvienos elegantiškos moters spintoje. Ši dizainerė taip pat sukūrė gobtuvo formos ir įstrižo kirpimo iškirptes.
Trisdešimtųjų stiliaus ikonos buvo ne tik žavingos blondinės Jean Harlow, Carole Lombard ar Mae West, bet ir brunetės, tokios kaip Marlene Dietrich, Claudette Colbert ir Great Garbo. Po dešimties metų žaismingos raudonplaukės įvaizdis daug ką sužavėjo, todėl, pavyzdžiui, Rita Hayworth tapo tuometine stiliaus ikona.
Tačiau nereikėtų užverti žavingų blondinių eros, kadangi Lana Turner vis dar buvo dėmesio centre. Brunetės keturiasdešimtaisiais taip pat nebuvo užmirštos. Jų populiarumą atspindi tokios žvaigždės kaip Bette Davis ir Joan Crawford. Be to, pirmą kartą populiariąją sceną sudrebino egzotiškos išvaizdos dainininkė Lena Horne, kuri įrodė, kad tarpusavyje galima suderinti išskirtinę išvaizdą su tuometine elegancija.
Vėlyvais penkiasdešimtaisiais televizija diktavo pagrindines mados, makiažo ir šukuosenų tendencijas. Būtent dėl šios priežasties daugelis mergaičių svajodavo tapti garsiomis aktorėmis. Deja, ne visoms nusišypso sėkmė, todėl televizija nuo seno padėdavo bent jau pasijusti tokiomis sekant paskutines Holivudo mados naujienas.
