aA
„Glitch-MOD“ – projektas, leidęs jaunai menininkei sujungti fotografiją ir drabužių dizainą. Netikėtumas – ant džemperių, marškinėlių ir net kojinių galima išvysti Soborą ir Kauno pilį. Idėjos autorė Laura Norinkevičiūtė įsileido „Savaitraštį Kaunui“ į projekto užkulisius.
© A.Aleksandravičiaus nuotr.

‒ Kokia yra „Glitch-MOD“ filosofija?

‒„Glitch-MOD“ įvardyčiau kaip projektą, ne kaip mados prekių ženklą ar vientisą kolekciją. Tai – fotografijos interpretacija. Norėjau parodyti žmonėms, kad grafika gali būti ne tik mieste, stenduose, laikraščiuose ar ant popieriaus. Norėjau fotografiją pateikti kitokiu formatu.

Pavadinimas – daugiau stilistinis variantas. Jis reiškia trukdį, broką, yra savotiškas mus supančios tvarkingos sistemos atspindys. Kuriu nesisteminį vaizdą: drabužiai – spalvoti, keisto dizaino, kampuoti, įvairių formų, pavyzdžiui, lapeliai jungiasi su miesto vaizdais. Projektas jau eina į pabaigą. Jis buvo laikinas, ne verslas, o fotografinės idėjos išraiška. Norėjau savo veiklą praplėsti kaip fotografė, ne tik fotografuoti, bet ir kurti drabužius.

Projekto tęsti neplanuoju. Dabar baigiu bakalauro studijas, noriu tobulėti kaip fotografė. Mano pagrindas – fotografija, ne dizainas. Be to, supratau, kad Lietuvoje dizainas, drabužių pateikimas yra daugiau turginis variantas. Mados industrija čia yra maža, kūrėjų daug, jų braižas nesiskiria.

Pastebėjau, kad mano kuriama stilistika neatitinka lietuviškų standartų. Lietuviai labai mėgsta skandinavišką minimalizmą ir šaltas spalvas. Mano kuriamas dizainas – spalvotas, ryškus, dėvint tokį drabužį, aksesuarų nebereikia. Daugeliui tai – pernelyg iššaukiantis variantas.

Lietuvoje norint būti pastebėtam ir įvertinam, reikia labai stengtis, tam skirti daug laiko bei investicijų. Šį projektą laikau pasisekusiu, sulaukėme gerokai daugiau dėmesio, nei tikėjausi.
Mūsų šūkis – „Stay Glitchy“. Nebijok būti kitoks, išskirtinis, išprotėjęs. Visi žmonės kartais išprotėja, to nereikia bijoti.

‒ Kodėl ant drabužių atsidūrė Kauno vaizdai?

‒ Viskas prasidėjo ne nuo Kauno, o nuo žmonių, gyvūnų (vilkų, elnių) ir gamtos atvaizdų. Fotografavau tamsoje ant žmogaus kūno rodomas projekcijas. Nuotraukos buvo atspaudžiamos ant marškinėlių. Jie buvo mistiški, abstraktūs. Man tai atrodė įdomu, tačiau Lietuvoje yra per mažai žmonių, galinčių „dėvėti“ kitus žmones. Daugelis jaunuolių sako: „Aš kito vaikino ar merginos ant savęs tikrai nenešiosiu.“

Toks požiūris mane nustebino, maniau, kad lietuviai yra tolerantiškesni, bet šio bruožo dar trūksta. Lietuviai nemoka pamatyti to, kas pateikiama, jie žiūri per giliai, kabinėjasi. Juk gatvėje sutikęs žmogų, tikrai neatspėsi, kad būtent jis yra pavaizduotas ant tavo marškinėlių. Tai yra labai sureikšminama – tarsi tas žmogus būtų tavo kaimynas.

Didžiausia mūsų problema – pavydas: jei socialiniame tinkle „Facebook“ pamatai, kad kitas veikia ką nors išskirtinio, tu to žmogaus tikrai neremsi.

Kauniečiai yra patriotai, visada palaikantys savo miestą ir „Žalgirį“. Aš taip pat labai myliu Kauną, nes čia gimiau ir augau. Pagaminti drabužius su Kauno atvaizdais buvo kilnus, patriotinis žingsnis.

Soborą pasirinkau, nes tai – be galo gražus objektas. Jo kilmė nėra visiškai kaunietiška ir lietuviška, bet istorija yra istorija. Soboras ir Rotušė sudaro Kauno širdį. Rotušė pasirodė labai nuvalkiota, nuobodi, konvėjeriška vieta. Soboras – Kauno pažiba, vainikuojanti Kauno miestą.

Kita nuotrauka – Kauno pilies. Tai – visiems pažįstamas miesto simbolis.

Fotografija kitokiu formatu: unikalus kaunietiškas projektas
© A.Aleksandravičiaus nuotr.

‒ Kaip žmonės reaguoja į jūsų kūrinius?

‒ Labai įvairiai. Pirmieji marškinėliai buvo su iškarpymais nugaroje, „Panelės“ žurnalas juos pavadino žiaunomis (juokiasi). Aš neturėjau minties, kad iškarpymai gali sietis su jūros būtybėmis. Juos apibūdino kaip Juros periodo parką.

‒ Kaip kuriami drabužiai su nuotraukomis?

‒ Domėjausi technologinėmis galimybėmis ir Lietuvoje, ir užsienyje. Lietuvoje tai padaryti yra sunkiau, todėl pasirinkau užsienį.

Nuotraukoms ant drabužių perkelti naudojama sublimacija. Atvaizdas štampu atspaudžiamas ant vienos gaminio pusės. Štampas – didelis, spalvotas. Jį galima naudoti tik ant poliesterio. Jis niekada nenusiplauna, išlieka ryškus.

Nors vyresnės moterys to nepripažįsta, šiuolaikinis poliesteris yra kur kas geresnis už šiuolaikinę medvilnę. Jis išties geras, tačiau to įrodyti neįmanoma.

Drabužiuose derinu ryškias spalvas ir juodai baltus vaizdus. Esu ryški asmenybė, visiškai nesuprantu minimalizmo. Man jis atrodo šaltas ir niūrus, jame nieko nerandu. Manau, žmogus visada turėtų save išreikšti, o ne slėptis po dideliu minimalistiniu paltu. Originalios išraiškos pasigendu ir lietuvių įvaizdžiuose.

Gerai jaučiu spalvas, jos yra atskiras pasaulis. Kas būtų, jei nebūtų spalvų? Dažnai fotografai nemoka su jomis dirbti arba jų prisibijo, todėl kyla daug problemų. Sunku suderinti modelio ir aplinkos spalvas, daugelis eina lengviausiu keliu – paverčia vaizdą juodai baltu. Juodai baltas vaizdas – tinginių kelias.

Nespalvoti vaizdai – „trukdžių“ esmė. Spalvotame fone įsiterpia nespalvotas vaizdas.

‒ Kaip kelią į jūsų projektą atrado kojinės?

‒ Labai netikėtai. Įmonei nusiunčiau naujus marškinėlių ir džemperių dizainus, o dovanų gavau kojinytes. Tiesiog pabandymui, pasižiūrėti, kaip atrodo atspaustos nuotraukos. Atrodė labai linksmai. Pagalvojau – reikia dar.

Jos labai mielos, nedidelės, nebūtina jų dėvėti, galima tiesiog pritaikyti interjere.

Fotografija kitokiu formatu: unikalus kaunietiškas projektas
© L. Norinkevičiūtės nuotr.

‒ Fotografuodama dažniausiai dirbate su modeliais. Koks yra jūsų svajonių modelis?

‒ Visi žmonės be galo skirtingi. Sutinki naują žmogų, tau surenka komandą, belieka tik fotografuoti. Tai yra sunku: nepažįstu žmonių, nežinau, kaip jie juda, jaučiasi, dirba. Žmonės turi bendrauti.
Svajonių modelis – įdomių bruožų, gali būti net nesimpatiškas, tačiau šarmingas. Man svarbu žmogaus vidus, jo gyvenimiška patirtis ir žinios. Tai galėtų būti keliautojas, apsiskaitęs žmogus. Geriausi modeliai yra vyresnio amžiaus, keliaujantys, platesnių pažiūrų žmonės. Taip pat – aktoriai ir šokėjai, bet tikrai ne mados modeliai.

Modeliai, matomi žurnaluose, visiškai neturi charizmos, yra tušti. Kūnu jie dirba gerai, yra išmokę pozas, bet jos tos pačios – gali jas net pamatyti socialiniame tinkle „Facebook“. Kuo toliau, tuo mažiau stengiuosi su jais dirbti. Geriau susitikti ir daugiau laiko praleisti su nauju žmogumi, pavyzdžiui, aktoriumi, kuris niekada nėra pozavęs, tačiau yra išraiškingas ir puikiai juda, nei susitikti su keturiolikmete mergaite, kuri nesupranta, ką reprezentuoja. Tai – natūralus dalykas: jaunas žmogus dar nemoka to pajusti.

‒ Kokią pamoką išmokai iš „Glitch-MOD“ projekto?

‒ Nežinau, ar liksiu Lietuvoje, pasaulis – didelis baltas lapas, suteikiantis aibę galimybių. Nesvarbu, kur būsiu ir ką veiksiu, visada fotografuosiu. Patį projektą dariau, kad ko nors išmokčiau. Nieko nežinojau apie verslą, rinkodarą, reklamą, komunikaciją su klientais ir produkto pardavimą. Supratau, kad yra labai sunku dirbti su draugais ir artimaisiais. Ten, kur darbas ir pinigai, artimų žmonių būti negali. Tai – du skirtingi dalykai, juos reikia atskirti. Geriau turėti bendradarbių ir bendraminčių komandą, į ją neįtraukti artimų žmonių. Gavau neįkainojamų komunikacijos įgūdžių, pamačiau verslo užkulisius.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Tarptautiniame kontrabandos tinkle įsipainiojo lietuviai: genialus planas apeiti Rusijos sankcijas (87)

Šeštame aukšte esančiame bute Sankt Peterburgo Lenino prospekte Nastia Loškina ant virtuvės...

Gyventojai prezidentei už darbą surašė pažymius: kokia Grybauskaitė liks atmintyje? (217)

Per beveik dešimt metų prezidentės Dalios Grybauskaitės populiarumo kreivė nukrito daugiau negu...

Lustų rinka smigo žemyn: 400 mlrd. dolerių vertės pramonės klestėjimas eina į pabaigą (16)

Nuostoliai lustų gamintojų rinkoje praėjusią savaitę tęsiasi, ypač po to, kai JAV...

Dvejus metus nelaiminčios rinktinės vedlys posto palikti neskuba: ne laikas apie tai kalbėti specialiai DELFI iš Belgrado (32)

Pirmas Tautų lygos turnyras lietuviams prisvilo: C divizione 4 grupėje Lietuvos futbolo rinktinė...

Juozaičio pranašystė: jei taip toliau, po 20 m. nebebus lietuvių kalbos ir tautos (1697)

„Niekada taip nebuvo, kad lietuvis taip ėstų lietuvį. Po bet kurio straipsnio tokių keiksmų...

Monikai Šalčiūtei nenusisekė romanas su Donatu Motiejūnu: buvau apgauta, buvo daug melo (68)

Daugeliui vis dar yra paslaptis, kaip žmonės uždirba pinigus socialiniuose tinkluose dėdami savo...

Naujo „Mercedes-Benz G63 AMG“ testas: kam rūpi bekelė – kalbame apie įvaizdį už 180 tūkst. eurų (14)

Garsiausia „ Mercedes-Benz “ gamos ikona galima laikyti G klasę. 39-erius metus gaminamas...

Darbe – kaip namuose: kas turi užtikrinti gerą savijautą dirbant biure

Ekspertai vieningi: šiuolaikiniai darbdaviai, norintys pritraukti ir išlaikyti talentus savo...

Studentų gyvenimas tarpukariu: „karvė ar studijos?“, išradingi „versliukai“ ir noras maištauti

Studentų gyvenimas visuomet buvo apaugęs mitais ir stereotipais. Nuo mamos kotletų, įdėtų į...

Su Nekrošiumi dirbusios aktorės vos tramdo ašaras: taip netikėta, taip staiga (43)

Antradienio rytą Lietuvą žaibiškai apskriejo liūdna žinia – mirė garsus teatro režisierius...