Diržai visada stebino faktūrų ir formų įvairove – nuo itin gausiai dekoruotų iki minimalistiškai lakoniškų, nuo išskirtinai drabužių prilaikymui skirtų iki dekoratyvinę funkciją atliekančių ar skirtų prie šono nešiotis ginklą.
Diržo funkciją atlikusios juostos imtos naudoti dar 3 tūkstantmetyje prieš Kristų Egipte – jos buvo skirtos sujuosti tradiciniams drabužiams. Minėtosios juostos laikytos šventomis, ypatingomis, jomis juostis teisę turėjo tik kilmingųjų luomui priklausantieji. Laikui bėgant per liemenį drabužius juostis pradėjo vis daugiau tautų – priklausomai nuo konkrečios tautos gyvenimo būdo, jo išvaizda po truputį kito.
Graikijoje ir Romoje tokiomis juostomis-diržais buvo juosiami tradiciniai drabužiai – chitonai. Jais rūbus juostis privalėjo visi – išskyrus šokėjas ir heteras. Kinijoje juostomis buvo juosiami chalatai, Vokietijoje, pas keltus – suknelės. Graikės po chitonais ir tunikomis taliją verždavo specialiomis juostomis, prispaudusiomis pilvą (šiuolaikinių korsetų analogais).
Štai atsiradus kelnėms (manoma, jog pirmieji jas nešioti pradėjo persai), diržai ir juostos dar labiau išpopuliarėjo, vien dėl praktinių priežasčių. Platus diržas pasitarnaudavo kaip ginklų ir būtiniausių smulkmenų laikiklis, o plonesnis – tiesiog prilaikydavo drabužius.
Klajoklių puošmena
Klajoklių tautos – skitai, sarmatai, tiurkai ir kitos – taip pat savo gyvenimo negalėjo įsivaizduoti be diržų. Diržas tapo būtinybe vien dėl gyvenimo būdo: vėjuotu ir atšiauriu oru diržas buvo būtinas aprangos fiksavimo elementas.
Diržai ir juostos klajoklių tautoms buvo ir vienintelė aprangos detalė, atlikusi puošybos funkciją. Tokie diržai ir juostos buvo puoštos ir brangakmeniais, ir tauriaisiais metalais – neretai prilygo menininkų ir juvelyrų autoriniams darbams. Diržo puošmenų įmantrumas ir kaina bylojo apie jį turinčio asmens socialinį statusą.
Šių dienų pasirinkimas
Šiandien diržus deriname prie džinsų, kelnių, sijonų, suknelių ar ilgesnių palaidinių – skirtumas tik tas, jog šiais laikais svarbiausia diržo funkcija yra estetinė. Neretai būtent diržas tampa viso aprangos ansamblio akcentu, vienintele puošmena.
Šiuolaikinius diržus galima padalyti į dvi grupes. Pirmajai priklauso brangūs, liudijantys apie žmogaus profesinius pasiekimus ir turtinę padėtį, pagaminti tik iš natūralios odos (kalbant apie natūralią odą, galvoje turime krokodilo, pitono ar kitų itin brangių egzotiškų sutvėrimų). Aukščiausios klasės vyriški diržai be jokių pagražinimų, o moteriški gali būti subtiliai dekoruoti rankų darbo elementais, inkrustuoti brangakmeniais ar dabinti tauriaisiais metalais.
Antrajai diržų klasei priklauso demokratiški ir jaunatviški diržai ir juostos. Jie gaminami iš paprastų medžiagų, nereikalauja ypatingos prabangos ar išskirtinio dekoravimo, tačiau suteikia laisvę mados kūrėjų fantazijai, džiugina nedidele kaina ir gali būti naudojami kiekvieną mielą dieną.
Šį sezoną itin madingas etno stilius, metalo detalės, plunksnos, spalvoti stikliukai ar akmenys, kaspinai. Svarbiausia neperlenkti lazdos ir neperkrauti diržo puošybos elementais. Tačiau Coco Chanel to niekada nebijojo. Tačiau tokiu atveju būtina viena vienintelė sąlyga – nepriekaištingas stilius ir skonis.
