– Viskas vyko natūraliai. Teatras – lygiavertė kostiumų dizainerio veiklos sritis, tiesiogiai susijusi su drabužių kūrimu. Skirtumas galbūt tik tas, kad čia mažiau komercijos, o teoriškai yra daugiau galimybių pasireikšti kaip menininkui. Tačiau tuo pat metu esi nuo daug ko priklausomas: nuo pjesės, režisūrinių sprendimų.
Visa tai man be galo įdomu. Turbūt dėl šios priežasties ir nusprendžiau bendradarbiauti su teatru. Žinoma, tam įtakos turėjo ir mama, kuri yra didelė teatro mylėtoja: nuo mažens į spektaklius eidavau kartu su ja.
Kita vertus, besilankydama teatre sutikau mane traukiančių, įdomių žmonių, kurių dauguma – teatralai. Žavėjimasis jais taip pat turėjo šiokios tokios įtakos mano pasirinkimui.
– Kas tavo gyvenime yra teatras dabar? Darbas? Aistra?
– Pirmiausia tai yra darbas, reikalaujantis daug energijos ir atsakomybės: mano sprendimai turi derėti ir su režisieriaus sumanymu, ir su aktorių idėjomis, ir su scenografija. Bet visgi teatras – didžiulis malonumas man kaip menininkei, nes galiu įvairiapusiškai save realizuoti.
– Agne, kuo ypatingas teatro kostiumų kūrimo procesas? Kas jame svarbiausia?
– Mada suvokiama kaip taikomasis menas, o teatrui būdinga kiek kitokia samprata: nereikalaujama praktinių kriterijų. Todėl ir kostiumai kitokie: privalo būti aiški mintis, idėja, tačiau, priešingai negu madoje, šiuolaikiniai kirpimai bei siluetai nėra aktualūs. Neprivalai žengti koja į koją su tuo, kas vyksta čia ir dabar.
Kiekvienas dizaineris, dirbantis teatre, turi suvokti, jog jis ir jo kostiumai – ne svarbiausia figūra. Kartais spektaklio koncepcijai reikalingi visiškai paprasti, minimalistiniai kostiumai: prašmatnūs apdarai nereiškia sėkmingo sprendimo.
– Dirbdama teatre drabužius kūrei ne vienai dešimčiai personažų. Kurie iš jų tau buvo išskirtiniai, galbūt net fenomenalūs?
– Svarbiausia – rasti bendrą spektaklio kostiumų koncepciją, o tada galvoti apie tam tikrą personažo įvaizdį. Vis dėlto kurdama kostiumus spektakliui dažniausiai galvoju apie visumą, nes kaip ir spektaklis, taip ir personažų drabužiai yra vienalytis darinys.
Tačiau, be abejonės, galėčiau išskirti damos kostiumo kūrimo procesą spektakliui „Kelias į Damaską“, daug įdomių drabužių teko kurti ir Turine (Šiaurės Italija – aut. past.), kur statėme W. A. Mozarto „Užburtąją fleitą“.
– Kokia tavo kūrybos filosofija? Kuo vadovaujiesi?
– Pagrindinis mano uždavinys – sukurti kažką naujo, nematyto. Kita vertus, nesinori, kad visa tai būtų savitikslis procesas. Todėl dažniausiai sprendžiu dilemą, kaip suderinti norą būti galbūt kiek novatoriškai su suvokimu, jog drabužių kūrimas – savaime apibrėžtas dalykas.
Nesinori kurti naujovių tik dėl naujovių: sukūrusi vienu ar kitu požiūriu išskirtinį drabužį kaip reiškinį nesi tikra, jog sulauksi norimo rezultato – vargu ar kas nors jį pritaikys. Tačiau būti praktike neįdomu. Taigi stengiuosi ieškoti kompromiso.
Man taip pat svarbi kūrybos koncepcija: bandau susikurti taisykles, kuriomis galėčiau vadovautis. Negaliu tarsi iš nieko sukurti suknelės ar sijono – man reikalingas atspirties taškas tiek minčiai, tiek vaizduotei.
– Esi vos dvidešimt šešerių, tačiau „Mados infekcijoje“ spėjai pristatyti dvi originalias kolekcijas, o Agnę Kuzmickaitę žino kone kiekvienas, besidomintis mada ar teatru. Iš kur tiek potencijos?
– Mano nuomone, svarbiausia, jog darau tai, ką noriu ir kas man patinka. Darbas man teikia malonumo visomis prasmėmis: tiek dirbant teatre, tiek su klientais.
Kartais pamąstau, kokia gera mano profesija: turiu važiuoti išrinkti medžiagų, ieškoti tinkamų sagų. Kitiems tai tarsi laisvalaikio pramoga, o man – darbas.
Kiekvienas žmogus atranda savo vietą. Tikiu, kad tai mano vieta, o tokiu atveju sėkmė visada aplanko.
– Ne kartą prisipažinai esanti perfekcionistė. Kaip suvoki tobulą drabužį?
– Tobulas drabužis toks, kuriame nėra per daug nereikalingos informacijos, bet kuris pasižymi stipriu dizaino sprendimu. Tai gali būti minimalizmas, kuris, beje, man patinka. Tobulas drabužis niekada neužgoš jį dėvinčio žmogaus.
– Ką manai apie šiandieninę mados industrijos situaciją Lietuvoje? Kokias teigiamas, o galbūt neigiamas tendencijas įžvelgi?
– Manyčiau, jog esminė problema – tradicijų nebuvimas. Pavyzdžiui, krepšinis Lietuvoje populiarus ne be priežasties: pamąstykime, kiek daug krepšinio mokyklų ar klubų turime. Priešingai nei mada: juk rūbų modeliavimo katedra Vilniaus dailės akademijoje įsikūrė palyginti visai neseniai.
Kita vertus, ilgą laiką nebuvo lietuvių mados kūrėjų, kurie būtų žinomi pasaulio mastu ir būtų galėję skleisti savo idėjas Lietuvoje.
Neturėtume pamiršti ir ekonominio rodiklio: tam, kad žmogus galėtų sau leisti kurti ar dėvėti madingus drabužius, jis neabejotinai turi turėti pakankamai papildomų lėšų. Kol kas Lietuvoje tai dar nėra visuotinai paplitęs reiškinys, tačiau tikiu, kad situacija keisis tik į gerąją pusę.
Kalbėdama apie tautiečių skonį turiu pripažinti, jog lietuviai – gana konservatyvūs, linkę santūriai priimti naujoves. Kur kas didesnę paklausą turi laiko patikrinti prekės ženklai. Tačiau ypatingai netradicinio dizaino sprendimai niekada netaps masiniais nei Lietuvoje, nei kitur: juos suprantančių žmonių – mažuma.
– Lietuvos mados užkulisiuose esi dažnai giriama, kartais kritikuojama. Ką iš to pasiimi kaip kūrėja? Kiek tau tai svarbu ir aktualu?
– Mane jaudina tik tų žmonių nuomonė, kurie man yra svarbūs. Kuriu šiuolaikinio meno kontekste, o jį suvokti gali ir nori ne kiekvienas: kartais reikia netgi tam tikro išsilavinimo.
Kita vertus, mane domina ne tik turinys, kas būdinga konceptualiajam menui, bet ir forma: žmogus gali nesuprasti drabužio idėjos, tačiau jam bus paprasčiausiai gražu. Taigi man rūpi kompetentingų žmonių nuomonė.
– Praėjo kone pusmetis, kai kartu su dizaineriais Giedriumi Paulausku, Dovile Gudačiauskaite bei Vitaliu Čepkausku įkūrėte mados namus „Trinité“. Kaip sekasi? Kokie klientai užklysta?
– Salone kiekvieną dieną nebūnu, tačiau, kiek teko pastebėti, užsukę klientai tikisi rasti drabužių, kurie būtų originalūs, tačiau ne per daug išraiškingi. Kartais apsidairyti nusprendę žmonės gana atsargiai, su baime pasimatuoja vieną ar kitą drabužį. Trumpai tariant, vyrauja konformistinio praktiškumo tendencija.
