Dabar jau kalbama ir rašoma ne tik apie narkotikus bei alkoholį – įjunkstama į kompiuterinius žaidimus ir internetą, azartinius lošimus, apima pirkimo manija, kalbama apie priklausomybę nuo darbo, sekso, televizijos, pirkimo, valgymo, religijos... „Ar tai irgi priklausomybės?“ – klausia suglumęs tradiciškai mąstantis pilietis. Bet jei tik tokios būtų bėdos...
Įdomu, kaip jaučiasi vidurinės kartos atstovas, tarkime, sukūręs ir išplėtojęs savo verslą, matydamas, kaip sūnus žaidžia kompiuterinius žaidimus, o kai nežaidžia – internetu bendrauja su draugais? Ar jis sugebės bent išsaugoti tai, ką tėvas ilgai ir kantriai kūrė? Kita vertus, gal nieko tokio, juk ne gatvėmis šlaistosi...
Jaunimas emigruoja į internetą...
Tyrimų duomenimis, trims ketvirtadaliams mūsų šalies jaunimo nuo 14 iki 25 metų kompiuteris tapo populiaresnė laisvalaikio leidimo priemonė nei televizija. Prie kompiuterio visą dieną palinkęs jaunas žmogus iš pirmo žvilgsnio problemų nekelia – nesišlaisto gatvėmis ir nebando atimti iš mažesnio vaiko bandelės.
Tiesa, dažniausiai nežinome, ar ilgam prie kompiuterio prisėdęs jaunas žmogus neužsiima virusų kūrimu arba neieško informacijos, nerekomenduojamos net ir suaugusiesiems. Pernai buvo iškeltos 86 baudžiamosios bylos dėl asmens lygiateisiškumo ir sąžinės laisvės pažeidimų. Kitaip tariant, dėl įžeidžiančių anoniminių komentarų internete. Jose kurstymu kaltinti asmenys nuteisti piniginėmis baudomis nuo 600 iki 3 000 litų. Nežinoma, kokią dalį atsakovų minėtose bylose sudarė jauni žmonės.
Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos prezidentas Šarūnas Frolenko sako, kad aktyviai visuomeninėje veikloje dalyvaujančių žmonių yra maždaug 20 proc., tų, kurie norėtų tą daryti, bet „neranda“ savo poreikius atitinkančios veiklos – 36 procentai. Bet 43 proc. teigia nieko nenorintys žinoti apie jokį visuomeniškumą. Antrai grupei galėtų padėti informacija, o 43 proc. jau kelia nerimą. Tarkime, Danijoje atlikti tyrimai rodo, kad 15–20 proc. nieko nenorinčių veikti, nemotyvuotų žmonių „suvalgo“ du trečdalius valstybės biudžeto, kitaip tariant, visuomenei kainuoja brangiausiai.
Dešimt, o kai kada ir daugiau valandų kiekvieną dieną prie kompiuterio praleidžiantis bendrovės „Affecto Lietuva“ generalinis direktorius Ramūnas Janonis, matydamas daug laiko prie kompiuterio praleidžiančius savo vaikus, sako jaučiantis tam tikrą nerimą. Šiuolaikinės kompiuterinės programos prisitaiko prie vartotojų, tenkina jų poreikius ir užtikrina malonų bendravimą. Ypač tai pasakytina apie internetinius žaidimus, kurie patys prisitaiko prie žaidžiančio asmens galimybių.
Pasak R. Janonio, ne kompiuteris yra problema, bet moderni ir lanksti programa. Derėtų nepamiršti, kad kuriamos ir operatyviai į rinką paleidžiamos naujos, patobulintos programos. Veikiausiai ne už kalnų tas metas, kai jos pačios kurs naujas programas. Taigi atsiranda pavojus, kad internetas gali apskritai „ištraukti“ jauną žmogų iš fizinės tikrovės.
… nes internetas pakeičia gyvenimą?
Viena priklausomybės apibrėžčių nurodo, kad tai patologinis meilės ir pasitikėjimo santykis su įvykiu ar objektu. Priklausomybės ligos pradžia – kai griebiamasi kokios medžiagos ar elgesio modelio, norint pagerinti savijautą, patirti malonumą, palengvinti gyvenimą ar atsikratyti skaudžių minčių. Priklausomybių specialistė Caroline C. Nakken išskiria tokias priklausomybės raidos stadijas: vidiniai pokyčiai, gyvenimo būdo pasikeitimas, gyvenimo sudužimas.
Vilniaus pedagoginio universiteto Pedagogikos didaktikos katedros lektorė Aušra Stanišauskaitė teigia, kad interneto įtakos problema jauniems žmonėms – naujas reiškinys, Lietuvoje beveik nėra metodikų, kaip jį tirti. Bet kuriuo atveju vienais tyrimais kliautis vargu ar racionalu, juo labiau kad tyrimų rezultatai neretai prieštarauja vieni kitiems. Galima daryti prielaidą, kad nuo interneto priklausomų žmonių Lietuvoje kol kas nėra daug. Tačiau kai nėra metodikų, ką nors konkretesnio pasakyti nelabai galima, nes vis dar neaišku, kur baigiasi toji „norma“, nuo kurios būtų galima matuoti.
Kai kurie tyrimai leidžia daryti prielaidą, kad labiausiai jaunus žmones internetas traukia dėl galimybės likti anonimiškiems, prisistatyti bet kuo. Internetas padeda pabėgti, vengti sprendimų, įveikti stresą. Lietuvoje dėl permainų ir sunkmečio streso lygis aukštas, o pasyvumas – viena streso įveikimo strategijų. Į pasyvumą linkę ir nuo problemų bėgantys žmonės bent virtualioje erdvėje gali patys kontroliuoti padėtį.
Galima kiek nori keisti kaukes, prisistatyti bet kuo, pokalbių svetainėje turėti tokius santykius, kuriems realiame gyvenime reikia rimtų pastangų ir kokių dažnai nesiseka pasiekti. Internetas pasyviam jaunuoliui – galbūt vienintelė vieta, kurioje jis iš tiesų jaučiasi esąs sėkmingas žmogus. Paauglystėje žmogus dar ieško savęs, jam labai svarbu su kuo nors susitapatinti, rasti grupę, kurioje jam būtų gerai. Jei tokių neatsiranda fizinėje tikrovėje (šeimoje ar mokykloje), nyrama į internetą, kur viskas po ranka ir lengvai pasiekiama.
Be to, paauglystė – impulsyvus amžiaus tarpsnis, žmogus dar nepajėgia kritiškai vertinti ir racionaliai nuspręsti, su kuo jam pakeliui. Šiame amžiuje atsisveikinama su daugeliu lūkesčių ir vaikiškų svajonių. O praradimai pastūmėja į priklausomybes.
„Emigracijos“ į internetą nelemia vienas veiksnys, tarkime, pasyvumas. Lemia ir aplinka (situacija šeimoje), ir vidinė žmogaus savijauta (pavyzdžiui, depresija). Be abejo, bet kokia priklausomybė labiau gresia tiems, kuriems trūksta užsiėmimų, kurie turi daug laisvo laiko. Juk pirmieji šios srities tyrimai Amerikoje 1994–1995 m. parodė, kad labai daug laiko internete praleidžia namų šeimininkės.
Gal ne viskas taip blogai?
Kita vertus, ne viskas, ką jaunas žmogus daro internete, būtinai žalinga. Š. Frolenko nelinkęs visko piešti vien juodomis spalvomis ir nemato problemos, kad jauni žmonės panirę į internetą, nes juk nemažai gyvenimo jau yra ten. Tėra klausimas, kokiam tikslui naudojamas internetas. Kitaip tariant, ar jauni žmonės iš tiesų pasirengę būti tikrinami pasauliniu tinklu? Diskusijos interneto pokalbių svetainėse nebūtinai beprasmės, jei jauni žmonės jose kalbasi apie tai, kas jiems iš tiesų svarbu.
Pagaliau vien dėl savo neaprėpiamos gausos internetas skatina analizuoti informaciją ir mokytis atsirinkti. O iš interneto žaidimų puslapių išaugama, žmonės bręsta ir atranda ar būna priversti susirasti kitų užsiėmimų. Be abejo, internetas – labai rimtas iššūkis, tačiau, kaip ir visi rimti iššūkiai, jis taip pat ugdo asmenybę. Visą kartą įvardyti kaip prarastąją vargu ar esama pagrindo.
R. Janonis taip pat nemano, kad internetas yra visagalis ir tinkamas „visiems gyvenimo atvejams“. Jis negali pakeisti fizinio bendravimo, nes informacijos perdavimas internetu nevyksta čia ir dabar, jis visada daugiau ar mažiau vėluoja (priklauso nuo technologinių galimybių, per tam tikrą laiko vienetą perduodamas tam tikras informacijos kiekis).
Esama ir turbūt visada bus profesijų, neišvengiamai susijusių su fizine erdve, tarkime, gamyboje kompiuteris dar labai ilgai bus tik pagalbinė priemonė. Nors ir yra populiarių straipsnių apie nuotolines operacijas kur nors kitame žemyne, tai nėra labai paplitęs reiškinys. Bet kuriuo atveju reikia žmogaus.
Pasak R. Janonio, į internetą dera žvelgti kaip į priemonę, leidžiančią keistis duomenimis – keičiasi tik būdas, pats bendravimas niekur nedingsta. Ir interneto pokalbių svetainėse ar „Skype“ galima spręsti problemas. Neatsižvelgiant į visas teorijas apie žodžių ir pasakojimo kultūrą keičiančią vaizdų kultūrą, būtina pripažinti, kad šiuolaikinis žmogus neatsisako mąstymo. Kodėl neprigijo televizoriaus ir kompiuterio hibridas? Todėl, kad, pasiėmęs pultelį ir įsijungęs televizorių, žmogus „išjungia“ mąstymą. Kompiuteris kritinio mąstymo neslopina.
Vis skausmingesnę problemą, kaip sumažinti atžalos prie kompiuterio praleidžiamą laiką, padeda spręsti tos pačios technologijos – jau esama programų, ribojančių prisijungimo prie interneto laiką. O suaugusiųjų nepasitenkinimas ir nerimas dėl į internetą „emigruojančių“ savo vaikų sietinas su kartų konfliktu. Jis senas kaip pasaulis – dabartiniai tėvai ir vaikai nepatenkinti vieni kitais lygiai ar maždaug taip pat, kaip skirtingos kartos nesutarė, tarkime, antikinėje Graikijoje. Šiek tiek skiriasi temos, galbūt būdai, tačiau pats reiškinys universalus ir turbūt gyvuos tol, kol gyvuos pati žmonija.
Vyresnieji visada linkę niurzgėti ant jaunuomenės, esą ši išlepusi ir nieko nepasieks, tačiau kartos pasikeisdavo, gyvenimas nesustodavo ir lyderių visada atsirasdavo. Turbūt galima formali analogija su polinkiu į azartinius lošimus – iniciatyvių ir neiniciatyvių žmonių santykis išlieka daugmaž vienodas, kaip ir procentas piliečių, savo azartinį įkarštį liejančių lošimo namuose, nors dabar jie gali tai daryti neišeidami iš namų. Internetas vaikų iš tėvų bent apžvelgiamoje ateityje neatims. Jei jaunas žmogus užsiėmęs ir nuo mažens pratinamas racionaliai tvarkyti savo laiką, joks kompiuteris jo „nesugadins“.
Be abejo, dabartinis gyvenimas labai greitas, net tarp beveik tos pačios kartos atstovų (tarkime, brolių, kuriuos teskiria kokie penkeri metai) naudojimosi internetu pobūdis jau skiriasi. Pasak A. Stanišauskaitės, internetas – „jaunas“ reiškinys, ir mokslininkai tebesiginčija, ar įnikimas į kompiuterį vadintinas priklausomybe (tokia pat kaip, tarkime, alkoholizmas), nė vienoje pripažintoje priklausomybių klasifikacijoje tokio punkto kaip „priklausomybė nuo interneto“ nėra.
Neaišku, kiek suinteresuotieji – tėvai, mokykla, priklausomybių centrų konsultantai – pasirengę spręsti šią problemą. Kol kas Lietuvoje tegalima kalbėti apie pavienius darbo su šios rūšies priklausomybe atvejus.
Sunerimusiems ar manantiems, kad susiduria su šia problema, lektorė siūlytų pamėginti atsargiai išsiaiškinti, kokius poreikius jaunas žmogus patenkina internete ir ko jam trūksta fizinėje erdvėje. Ieškoti priežasčių, o ne draudimais kovoti su padariniais. Be abejo, įvairūs užsiėmimai, turininga dienotvarkė, kontrolė taip pat tinka, bet kartu su supratimu ir priežasčių aiškinimusi. Ignoruoti prie kompiuterio nuolat tūnantį paauglį sūnų iš pirmo žvilgsnio galbūt ir patogu, bet tai žlugdo.
