Mes taipogi turime rasti būdą, kaip susidoroti su savo pačių liūdesiu, susierzinimu ir pykčiu, kuriuos patiriame susidūrę su vaikų norais ir poreikiais. Žinoma, esame pasirengę sukurti vaikams kiek įmanoma geresnį gyvenimą, tačiau anksčiau ar vėliau mums tampa sunku, kai mūsų pačių norai nėra patenkinami.
Apie vaikų raidos poreikius prirašytos ištisos knygos, taigi šiame straipsnyje nesistengsime apibrėžti skirtumų tarp kiekvieno vaikų amžiaus tarpsnio poreikių ir norų. Pakaks pasakyti, kad vaikams reikia daug tikro, švelnaus tėvų ir kitų aplinkinių dėmesio. Su jais reikia elgtis pagarbiai. Jiems reikia žaisti, reikia erdvės eksperimentams, reikia jaustis užtikrintiems ir mylimiems.
Nuo pat pradžių vaikams reikia žinoti, kas vyksta aplink juos: jų protas veikia puikiai, ir nuo pat gimimo jie visiškai suvokia bet kokio santykio su jais emocinę reikšmę. Jie supranta daugiau, nei mes pripažįstame. Net jei mes visiškai patenkiname jų poreikius, kiekvieną dieną būna momentų, kai mūsų vaikai ilgisi dėmesio, ilgisi dalykų, kurių mes negalime duoti jiems tuo metu, kai jiems to reikia. Jei mama ir tėtis žino, kaip švelniai ir supratingai elgtis šiais ilgesio momentais, vaikas tikrai pajunta skirtumą.
Poreikio jausmas gali išlikti ir po to, kai poreikio akimirka praėjusi
Akimirkomis, kai vaikai jaučiasi išgąsdinti ar liūdni, jiems būdingi poreikio jausmai – dėmesio poreikis, maisto poreikis, fizinio artumo poreikis, užtikrinimo, kad viskas yra gerai, poreikis. Tokios akimirkos būdingos kiekvieno vaiko gyvenime, kad ir kokie rūpestingi būtų tėvai.
Tokio momento pavyzdys – vaikas, kuriam skauda besikalančius dantis, ir kuris yra alkanas. Jis paima krūtį ar buteliuką, jam skauda, taigi mūsų pastangos numalšinti alkį negali pagerinti visos situacijos. Jis verkia, mes nuliūstame ir susierziname, trokšdami sužinoti magišką būdą, kaip padėti vaikui. Net kai dantukų periodas praėjęs, vaiko emocinėje atmintyje šie jausmai gali išlikti.
Kartais vaikai jaučia didžiulį poreikį, kuris nėra patenkinamas – poreikį jaustis saugiam, artimam, vertinamam, pavyzdžiui, iškart po gimimo. Kai kūdikiui reikia medicininės priežiūros ir kai jis atskiriamas nuo tėvų dėl kitų priežasčių, su jo poreikiais ir baimėmis ligoninės personalas negali susitvarkyti.
Kai kūdikis grįžta į savo tėvų rankas, jo esami poreikiai pagaliau patenkinami, tačiau dėl jausmų iš baugių ankstesnių laikų jis gali tapti neramus, prastai miegoti, verkti be regimos priežasties. Kartais vaikas gali prisirinkti visą kolekciją jausmų iš momentų, kurie mums, suaugusiesiems, atrodo nereikšmingi, tokie kaip tėčio išėjimas anksti ryte į darbą ar mama, paliekanti vaiką, kad atsakytų į telefono skambutį ar padėtų vyresniam vaikui ruošti namų darbus.
Bet kokiu atveju šie dideli ir maži nutikimai palieka vaikui jausmus, kuriuos vaikas nešiojasi su savimi ilgai, kol gali išsigydyti nuo mažų ir didelių nuoskaudų.
„Man reikia mamytės“, arba „man reikia dėmesio“, arba „man baisu būti per toli nuo tėčio“ jausmai gali neleisti vaikui laisvai tyrinėti, rasti draugų ir pastebėti, kad jis saugus šalia šeimos ir artimųjų. Kartais tokie jausmai apima vaiką tik tam tikromis aplinkybėmis – kai jis pavargęs, kai aplink daug žmonių, arba kai tėvai daugiau dėmesio kreipia į vienas kitą. Kartais tokie jausmai dominuoja didžiąją laiko dalį, gali atrodyti, kad vaikas „drovus“ arba „egoistas.“ Poreikių signalai gali tapti tokie stiprūs, kad gali užvaldyti vaiko asmenybę.
Vaikai stengiasi atsikratyti šių jausmų
Kažkur giliai viduje vaikai žino, kad su šiais jausmais būtina susidoroti. Dar nėra plačiai suvokiama, kad vaikai instinktyviai sukuria situacijas, kuriose jums yra neįmanoma patenkinti jų poreikių. Jie daro tai tam, kad galėtų visiškai pajusti šį jausmą, parodyti jums, kokie jie yra įskaudinti, išsiverkti dėl to ir taip numalšinti tų jausmų sukuriamą įtampą. Tuomet jie gali elgtis kur kas drąsiau, logiškiau ir pasijusti geriau.
Štai kodėl jūsų kūdikis gali numesti žaislą nuo savo aukštos kėdutės, pravirkti negalėdamas jo pasiekti, o kai jam jį paduodate, jis gali atrodyti nelaimingas ir vėl jį numesti. Jis stengiasi dirbti su savo poreikiais! Vaikų instinktai, kaip gerai išsiverkti, išreikšti senus jausmus ar poreikius, neatitinkančius dabartinės situacijos, yra tiesiog stebėtini.
Pavyzdžiui, mano pažįstama trejų metukų mergaitė buvo atjunkoma nuo buteliuko, prie kurio buvo labai prisirišusi. Jos mama žinojo, mergaitės laikymas apkabinus, kai ji verkia dėl noro turėti buteliuką (ji atsisakydavo mamos duodamo puodelio pieno), buvo geras būdas padėti dukrai susidoroti su šiuo prisirišimu, neleidžiant jai pasijusti apleistai ar atstumtai. Palaipsniui, po kelių verksmų dėl buteliuko, ji praleisdavo daugiau laiko žaisdama be buteliuko ir jos pasitikėjimas augo.
Vieną dieną ji atidavė mamai buteliuką ir paprašė padėti aukštai ant lentynos kitoje kambario pusėje. Sutrikusi mama padarė ko prašoma ir grįžo pas dukterį, kuri puolė mamai į glėbį ir pradėjo iš širdies verkti dėl buteliuko. Ji pati sau skyrė laiko buteliuko poreikio širdgėlai išreikšti!
Dažnai vaikai kivirčijasi dėl to, kas gaus norimą žaislą ar kas atsisės tėčiui ant kelių, arba kas gaus daugiausia ledų. Šie kivirčai gali atskleisti gilius poreikius, kurie vaikui svarbiausi. Jei vaikas stengiasi išreikšti savo jausmus, jūs pastebėsite, kad nors jūs stengsitės „įvesti lygybę“, vaikui vis tiek bus negerai. Jis pabėgs, atsiribos ir bus nelaimingas, nors padėtis bus pagerėjusi. Poreikio jausmai vis tiek bus dominuojantys, ir jie vers jūsų vaiką elgtis nelogiškai.
