Gal tada, kai mamai reikės grįžti į darbą, vieta atsiras. Ir jokių svarbių išvadų nepadarysi – tiesiog vadinamieji „valdiški“ darželiai perpildyti. Todėl šalyje imta steigti privačius darželius. Per dvejus metus jų padaugėjo nuo 8 iki 60.
Ir Europos rūpestis
Vietų stoka ikimokyklinėse vaikų priežiūros įstaigose – sena problema. Tai rodo ir 2002 metais Barselonoje įvykęs aukščiausiojo lygio Europos vadovų tarybos susitikimas, kuriame buvo sutarta, kad valstybės narės iki 2010-ųjų turi sudaryti sąlygas bent 33 proc. jaunesnių kaip treji metai vaikų lankyti ikimokyklinio ugdymo įstaigas.
2009 metų duomenimis, Barselonoje iškeltą tikslą pasiekė devynios Europos Sąjungos valstybės: Belgija, Danija, Prancūzija, Jungtinė Karalystė, Liuksemburgas, Portugalija, Ispanija, Švedija ir Nyderlandų Karalystė. O kitose devyniose ES valstybėse situacija itin bloga – vaikų priežiūros įstaigas galėjo lankyti mažiau nei 10 proc. jaunesnių kaip treji metai vaikų. Į šią grupę patenka Lietuva, Austrija, Bulgarija, Čekija, Vengrija, Malta, Lenkija, Rumunija ir Slovakija.
Dabar situacija yra pasikeitusi, tačiau didžiuosiuose Lietuvos miestuose ne visi norintieji gali lankyti darželius.
Jau antrasis vaikų darželis
Sukame į Aleksotą, šioje Kauno dalyje nuo vasaros veikiantį privatų vaikų darželį. Rasai Tamašauskaitei jis yra jau antrasis jos įsteigtas vaikų darželis, pirmąjį atidarė prieš trejus metus Sukilėlių prospekte. Tai buvo ir pirmasis privatus vaikų darželis Kaune.
Iš tolo šviečia ryškiai geltona jo tvora ir vėliava. Kieme už vartų žydi gėlės, įrengta sūpynių, laipynių. Pirmame aukšte, jaukioje ir spalvingoje patalpoje, įsikūrę patys mažiausi vaikai.
Išsiauname batus – grindų danga šviesi, marginta tamsiais apskritimais, ant jos niekas nelipa apsiavęs. Didelė pirmojo aukšto erdvė suskirstyta į kelis kambarius: trys žaidimų – skirtingo amžiaus vaikams po penkis. Miegamieji, kuriuose minkšti gultai kaip kokios kačiukų lovelės. Juos Rasa pamatė parodoje Vokietijoje, o pagamino kaimynystėje įsikūrusi siuvimo įmonė.
Su penkiolika vaikų dirba trys auklėtojos. Ir, aišku, mielos rankų darbo smulkmenos ant lentynų, palangių.
Tėčio pakoreguota svajonė
32-ejų Rasa Tamašauskaitė baigusi ekonomikos mokslus. Apie savo verslą galvoti nuo mažens ją pratino tėtis. Kai Rasa sakydavo, kad užaugusi bus darželio auklėtoja ar kirpėja, tėtis patikslindavo, jog geriausia turėti savo darželį ar kirpyklą: „Tada ir kirpėja ar auklėtoja galėsi padirbėti.“
Dirbti Rasa pradėjo dar studijuodama. Kaip dabar mano, daugiausia patirties įgijo vienoje konsultacinėje įmonėje. Griežtas jos vadovas mokė, kaip reikia bendrauti su klientais, derėtis. Patirtis stebint kitų įmonių veiklą neatgrasė nuo noro turėti savo verslą.
„Niekada nenorėjau priklausyti nuo kitų. Tikriausiai tėčio pasėta sėkla sudygo. Išlieka laisvės pojūtis, kad esi pats savo laiko šeimininkas. Nors dirbti reikia gerokai daugiau. Sau nepasakysi, kad štai jau penkios, tavo darbo valandos baigėsi. Tenka pabūti ir valytoja, ir buhaltere, ir tiekėja, ir guodėja.“
Rasa įsitikinusi, kad darbas turi būti ir mielas. O kas gali būti mieliau už vaikus? Mąstyti apie verslą, susijusį su vaikais, paskatino sūnus. Tada su drauge, taip pat auginančia vaikelį, jos nutarė, kad reikia įkurti centrą, į kurį vaikus mamos galėtų atvesti kelioms valandoms.
Perleido draugei verslą
Tokio centro Kaune prieš šešerius metus nebuvo. Taip vadinti tik prekybos centrų vaikų kambariai. Nuvažiavusi į vieną iš jų su sūnumi Rasa pasibaisėjo: vaikai, kad ir kokio amžiaus būtų, suleisti visi krūvon, laipioja patys savarankiškai, juos visus prižiūri vienas žmogus, o tėvai laukia kur nors kamputyje arba skuba per tą laiką apsipirkti.
Sukūrusios veiklos modelį, moterys atidarė vaikų dienos centrą, tačiau kaunietėms mamoms tai buvo sunkiai suprantama idėja – kelioms valandoms saugiai palikti vaiką. Ir ką – eiti išgerti su drauge kavos? Nors siūlė ne tik priežiūrą, bet ir užsiėmimus.
Geriausiai sekėsi rengti šventes – vaikų gimtadienius. Iš pradžių abi su drauge užsiimdavo su vaikais, vėliau jau samdydavo įvairius personažus. Tačiau toks darbo ritmas – perkrauti savaitgaliai ir laisvos kitos savaitės dienos – Rasai nebuvo prie širdies. Perleidusi draugei pradėtą verslą, ji ėmėsi kurti vaikų darželį. Sukilėlių prospekte išsinuomojo namą, jį įrengė.
Ypač akyla priežiūra
Sunkiausia kuriant tokią įstaigą išspręsti vaikų maitinimo problemą. Pagal sutartį maistą vaikams tiekia viena maitinimo įstaiga. Tačiau ne visi vaikai mėgsta tą patį.
Rasa sako, kad labai svarbu ne tik gauti šviežią, kokybišką maistą, bet ir kad vaikai jį mėgtų, jaustųsi sotūs. Labiausiai tiktų gaminti patiems, kaip namuose, todėl naujame darželyje Aleksote rengiama ir virtuvė.
Iš pradžių sunkiausia pasirodė sudaryti valgiaraštį, nes per penkiolika dienų patiekalai negali kartotis. Pirmąjį valgiaraštį ji rengė pati. Derino apie pusę metų. Tai dienos norma per didelė, tai angliavandenių kiekis ne toks... „Vijo mane ir vijo tos moterys iš higienos centro. Tada pasisamdžiau dietologę, dirbančią valstybiniame darželyje“, – prisimena, kaip ieškojo išeities. Tačiau ir jos sudarytas valgiaraštis netiko. Rasa mano, kad taip atidžiai buvo „globojama“, nes tai buvo pirmasis privatus vaikų darželis mieste. Kai pasikeitė vaikų maitinimą reglamentuojantis įstatymas ir reikėjo dar kartą pertvarkyti valgiaraštį, Rasa kreipėsi į tuo užsiimančią įmonę. Jie suderino iš karto...
Kitokia atmosfera
„Neskaičiavau ir nenoriu žinoti, – ryžtingai atsako Rasa, paklausta, kiek pinigų išleido antrajam darželiui įrengti. – Viską, ką uždirbu, vis dar investuoju.“ Ji ne pirmoji sako, kad verslas, kaip ugniakuras: nekurstysi – užges. Rasa neskiria laiko vadinamiesiems moteriškiems pasilepinimams – masažiukams, manikiūrui, veido gražinimo procedūroms.
Moterys jos darželyje ir uždirba daugiau, ir dirba geresnėmis sąlygomis. Trylikos darbuotojų kolektyvui Rasa nėra įprasta viršininkė: visi kartu geria kavą, pabendrauja po darbo.
„Ką reiškia parengti vaiką mokyklai? Pirmiausia įskiepyti norą eiti į mokyklą kaip į žinių šventę, sudominti“, – įsitikinusi jauna mama. Rasa stebisi, kad kuriant privatų darželį svarbiausia buvo suderinti higienos reikalus, kad atitiktų standartus lovytės, kėdutės, o kaip vaikai bus lavinami, mokomi, niekam nebuvo įdomu. Ar pagalbos iš miesto švietimo skyriaus sulaukia? Paprastai savivaldybė privatiems darželiams apmoka už 4 darbo valandas. Kitus pinigus moka tėvai, todėl priežiūra privačiame darželyje nėra pigi.
Rasai savivaldybė irgi žadėjo. Tačiau vaikus reikia deklaruoti iki rugsėjo pirmosios. Buvo aišku, kad antrąjį darželį ji vėluos atidaryti, tačiau atsakingi darbuotojai ją nuramino: „Gausit, gausit jūs tuos pinigus, nes vaikų skaičių bus galima patikslinti ir spalio pirmąją, ir dar sausį.“ Patikslino. Bet pinigų negavo. Tie patys atsakingi darbuotojai dabar skėsčioja rankomis ir trauko pečiais. Lietuviams būdinga neatsakingai pažadėti.
