Tad pasiaiškinkime, kaip iš tikrųjų gyvena gražios ir paslaptingos Rytų moterys.
Santuoka pagal susitarimą
Daugelyje arabų šalių pusė santuokų iš tikrųjų iki šiol yra sudaromos tėvų valia. Dauguma mano, kad su merginos nuomone niekas nesiskaito. Iš tikrųjų, tai ne visai tiesa. Jeigu jaunikis nuotakai nepatinka, ji turi teisę atsisakyti pasiūlytos rankos ir širdies.
Vedybų sutartį pasirašyti privalu. Kitaip nei visame likusiame pasaulyje, arabų šalyse šios taisyklės laikomasi besąlygiškai.
Arabų moterys labai retai teka už užsieniečių, nes santuoka su kitatikiu gali tapti priežastimi jas išsiųsti iš šalies. Vyrai šia prasme yra labiau privilegijuoti, nes jiems leidžiama vesti krikščionę ar žydę. Tačiau šiuo atveju nuotaka pilietybės negauna, o skyrybų atveju vaikai lieka su tėvu.
Daugumoje arabų šalių nustatytas minimalus nuotakos ir jaunikio amžius – 18 metų. Pavyzdžiui, Tuniso gyventojai pagal įstatymą gali tuoktis nuo aštuoniolikos, o faktiškai nuotakų amžiaus vidurkis siekia 25, jaunikių – 30 metų. Vis dėlto, kai kuriose besivystančiose šalyse vis dar praktikuojamos ankstyvos santuokos, pavyzdžiui, daugiau kaip pusė Saudo Arabijos ir Jemeno merginų išteka neturėdamos aštuoniolikos.
Kaip vyksta vestuvės
Įvairiose šalyse tradicijos skiriasi, tačiau dažniausiai arabų jaunikiai ir nuotakos vestuves švenčia atskirai.
„Vyriškos vestuvės“ gali vykti net ne tą pačią dieną kaip nuotakos ir paprastai nebūna labai įmantrios: arbata, kava, vakarienė ir bendravimas. Viskas trunka ne daugiau kaip keturias valandas.
„Moteriškos vestuvės“ būna kur kas prašmatnesnės: didelė salė, aptarnaujantis personalas ir artistai. Tiesą sakant, tai pretekstas pasipuikuoti briliantais, dizainerių kurtais bateliais ir vakariniais apdarais. Juk paprastai visas šis grožis slepiamas po skarelėmis ir hidžabais ar abajomis. Štai kodėl „moteriškose vestuvėse“ paprastai dalyvauja vien tik moterys, įskaitant ir dainininkes, fotografes ar didžėjas. Jeigu ir bus pakviestas garsus dainininkas, tai nei iškilmių kaltininkės, nei viešnių jis nepamatys, nes dainas teks atlikti už širmos arba kaimyninėje patalpoje, iš kur pasirodymas bus transliuojamas į iškilmių salę.
Kada ateis jaunikis, paskelbiama iš anksto, kad visos moterys spėtų pasislėpti po abajomis. O jeigu sutuoktinis ateina su broliais ar tėvu, tai ir nuotaka apsivelka baltą abają, nes net stipriosios lyties giminaičiai neturi matyti jos grožio.
Taip pat verta paminėti, kad per arabų vestuves nepriimta dovanoti pinigus ar buitinę techniką. Nuotakai paprastai dovanojami juvelyriniai dirbiniai.
Daugpatystė
Dauguma arabų santuokų yra monogaminės, nes tikrai ne kiekvienas vyras gali sau leisti daugpatystę. Islamas leidžia turėti iki keturių žmonų, tačiau kiekvienai reikia nupirkti atskirą namą, lygiai apdovanoti dovanomis, dėmesiu, vienodai jas aprūpinti. Kelios žmonos yra šeichų ir labai turtingų vyrų privilegija.
Pirmoji santuoka – pati svarbiausia. Kad ir kiek žmogų vyras turėtų, pirmoji, „didžioji“ santuoka laikoma pačia pagrindine, o pirmoji žmona – „vyriausia“.
Jeigu vyras vis dėlto vedė dar vieną moterį, likusioms sutuoktinėms privalu susitaikyti su tuo. Jos privalo paklusti savo vyro valiai ir nedemonstruoti jokių emocijų. Paprastai visos žmonos gyvena atskiruose namuose ir susitinka ne taip jau ir dažnai.
Skyrybos
Vyras, panoręs išsiskirti su žmona, pagal seną tradiciją galėdavo bet kuriuo metu jai tris kartus pasakyti „išeik“. Po šių žodžių žmona turėdavo iškart palikti jo namus ir galėdavo išsinešti tik tai, kas buvo ant jos. Todėl moterys visą dovanotą auksą nešiodavo ant savęs. Realybėje skyrybos vyro iniciatyva vyksta itin retai. Be to, vaikai skyrybų atveju visada lieka su tėvu.
Moteris gali reikalauti skyrybų tuo atveju, jeigu vyras nepakankamai gerai ją aprūpina. Tokius prašymus teismai svarsto labai atidžiai ir dažniausiai patenkina. Arabų pasaulyje vyrai savo meilę išreiškia ne gėlėmis, o auksu ir brangenybėmis. Pavyzdžiui, vyras privalo vedžiotis žmoną į restoranus, pirkti jai brangias dovanas ir drabužius. Jeigu žmonos kelios, visos turi sulaukti vienodų dovanų ir dėmesio.
Visais kitais atvejais žmonai pasiekti skyrybas nebus taip paprasta, nes teismai sprendimus priima su išankstiniu nusistatymu, iki paskutiniosios palaikydami vyro pusę.
Moterų teisės
Nepaisant įsigalėjusių stereotipų, arabų moteris jų vyrai labai gerbia. Ji neturi nieko stokoti.
Arabų moterys vienos pirmųjų gavo teisę ištekėti savo noru, išsiskirti savo noru ir turėti nuosavybės. Tai įvyko VII amžiuje, kai kitose šalyse moterys tokių galimybių neturėjo. Islamo įstatymai vyro ir moters santuoką laikė sutartimi, kuri įsigali tik abiejų pusių sutikimu. Taip pat šiuo laikotarpiu įsigalėjo moterų teisė turėti turto, kurį ji atsinešė į šeimą ar užsidirbo, ir jį valdyti.
Kai kuriose arabų šalyse kiekviena savaitė turi moterims skirtas dienas. Štai Jungtiniuose Arabų Emyratuose kartą per savaitę visi pliažai, vandens parkai ir grožio salonai dirba išskirtinai damoms. Vyrai tądien į šias vietas paprasčiausiai neįleidžiami.
Vis dėlto, musulmono žmona viską daro tik turėdama vyro leidimą. Jeigu ji nori kažkur vykti, privalo apie tai informuoti sutuoktinį ir gauti jo leidimą.
Apranga
Moterys privalo dengti savo kūną laisvais drabužiais. Dėvėti jos gali ką tik nori, kad ir trumpus sijonus, džinsus ar šortus – arabių drabužių pavydėtų daugelis modisčių – tačiau eidama į gatvę jos privalo ant viršaus apsirengti šilkinį rūbą iki pėdų, o veidą pridengti specialia skara. Išimtis daroma tik moterims skirtoms iškilmėms, vestuvėms, kur nedalyvauja vyrai ir galima pasirodyti naujausius dizainerių darbus. Vis dėlto, šio papročio šiais laikais laikomasi ne visur, tačiau dengti galvą moterys privalo beveik visos arabų šalyse.
Kuveitas – vienintelė arabų šalis, kur moterys gatvėje nešioja europietiškus drabužius. Vis dėlto, jie turi būti kuklūs ir uždari. Kuveito priešingybė yra tokios šalys kaip, pavyzdžiui, Jemenas ir Sudanas, kur iki šiol galioja senieji papročiai ir moterys privalo nešioti juodus apdangalus, dengiančias juos visiškai, nuo galvos iki kojų.
Išsilavinimas ir darbas
Jeigu moteris nori gauti išsilavinimą, jai tai nedraudžiama. Daug merginų netgi išvyksta mokytis į užsienį. Pavyzdžiui, Jordanijoje beraštės yra tik 14 procentų moterų. Jungtiniuose Arabų Emyratuose po mokyklos baigimo į universitetus stoja 77 procentai merginų ir jos sudaro net 75 procentus visų nacionalinio Aino universiteto studentų skaičiaus.
Namų ūkiu arabų šalyse rūpinasi moterys, tačiau turtingose šalyse šios pareigos tenka namų šeimininkėms, o moters pagrindinė užduotis – gimdyti ir auklėti atžalas.
Vis dėlto, karjera čia nėra visiškas tabu. Jungtiniuose Arabų Emyratuose moterys sudaro apie 2 procentus vadovų, užima 20 procentų administracinių pareigų ir sudaro 35 procentus visos šalies darbo jėgos. Abu Dabio vertybinių popierių biržoje 43 procentai investuotojų yra moterys. Taip pat šioje šalyje moterys gali užimti teisėjos pareigas ar dirbti valstybinėse institucijose, pavyzdžiui, policijoje. Tunise daugiau kaip 26 procentus parlamento narių sudaro dailiosios lyties atstovės.
Šaukštui deguto gali tapti nebent tas faktas, kad daugelyje arabų šalių moteris negali įsidarbinti be vyro ar globėjo pritarimo.
