Jei kalbėtume apie sėdėjimą sudėjus rankas ir jokio svaraus indėlio pasauliui nebuvimą, tai Y karta laikoma lydere šioje srityje. Tačiau šios tendencijos veikiau susijusios su amžiumi, kuriame gyvename, ir technologijomis, kurias naudojame, nei su šių dienų jaunimu.
Pernai metais Sheila Marikar „New York Times“ rašė, kad šią praėjusio amžiaus pabaigoje gimusią kartą galima atpažinti vos išvydus: „Jie baksnoja savo išmaniuosius telefonus, į darbą ateina vėlai, o pasekėjus „Intagram“ susirenka greičiau nei rujojanti katė“.
Dauguma šių apibūdinimų tinka ne vien Y kartai. Manote, kad jaunimui būdingas narciziškumas? Tačiau pokario karta buvo pirmoji, kuri puikiai žongliravo įvardžiu „aš“. O išmaniaisiais telefonais ir socialiniais tinklais naudojasi ir senesnės kartos. Skirtumas tik tas, kad dabar telefonų galimybės stipriai išaugo, žmonės daug laiko praleidžia socialiniuose tinkluose ir nemažai jų veiklos nėra susijusi su darbu. Tačiau tai pasakytina ne vien apie Y kartą. Tai pasakytina apie visus.
Nors „Instagram“ galima laikyti išskirtinai jaunosios kartos prerogatyva, pasižiūrėkite, kiek daug gerokai vyresnių kartų naudojasi „Facebook“. Niekas nesiginčija, Y karta visa tai įsisavino pirmoji, tačiau „Pew Research Internet Project“ duomenimis, ankstesnioji karta sparčiai juos vejasi: amžiaus grupėje nuo 30 iki 49 metų socialine žiniasklaida besinaudojančiųjų skaičius 2014 metais pasiekė 82 procentus ir visiškai nedaug atsilieka nuo 89 procentų amžiaus grupėje nuo 18 iki 29 metų.
Daugeliu atvejų Y karta įkūnija tai, ką žmonės yra linkę kaltinti dėl įsivaizduojamo visuomenės nuosmukio XXI amžiuje: priklausomybę nuo technologijų bei augančią nepasitikėjimo ir individualizmo kultūrą. Lengva ignoruoti teigiamus dalykus, kuriuos ši karta taip pat įkūnija, pavyzdžiui – susidomėjimą socialiniu teisingumu. Tikrai, „ledinio vandens kibiro iššūkis“ geriausiu atveju apsvaigina, blogiausiu – tiesiog erzina.
Žinoma, žiūrint nesuskaičiuojamus vaizdo įrašus, kaip žmonės ant savo galvų pilasi kibirus šalto vandens Lou Gehrigo ligos vardan jau tikrai pabodo. Ne visus tai įtikino, kad pastangos to vertos, nes žmonėms buvo leista pasirinkti – nufilmuoti vaizdo medžiagą (pramoga, viešumas) ar paaukoti (mažiau smagumo, daugiau produktyvumo). Buvo visame tame ir tam tikro pasipuikavimo – žiūrėkite, aš prisidedu prie gerų dalykų. Tačiau nepaisant visos šios kontroversijos, „ledinio vandens kibiro iššūkis“ leido surinkti 115 milijonų dolerių. Lapkričio mėnesį ALS fondas pranešė, kad tai trigubai didesnė suma, nei jis kasmet išleidžia šoninės amiotrofinės sklerozės, kitaip dar vadinamos Lou Gehringo liga, tyrimams. Reikia pažymėti, kad ne visada panašaus pobūdžio kampanijos atneša apčiuopiamų rezultatų.
Leidinyje „Journal of Consumer Research“ buvo išspausdintas tyrimas, kuris galėtų leisti geriau suprasti, kodėl minėtas iššūkis sulaukė tokios didelės sėkmės. Vienas šio tyrimo autorių Kirkas Kristoffersonas iš Britų Kolumbijos universiteto teigia, kad tokie žmonės, kurie iš pat pradžių ALS fondą rėmė viešai – pavyzdžiui, „Facebook“ paspausdami „patinka“ ar įsisegdami ženkliuką – aukojo mažiau už tuos, kurie prie šios akcijos prisidėjo konfidencialiai.
Tačiau surinkti duomenys taip pat parodė, kad panašaus pobūdžio kampanijos gali surinkti aukas ar paskatinti savanoriauti, jeigu aiškiai pabrėžiama, ką iš tikrųjų reiškia „patinka“ paspaudimas ar ženkliuko įsisegimas. Pabaigoje žmonės jau ne rinkosi užsipilti lediniu vandeniu ar paaukoti, o darė abu. Tačiau tų, kurie nekenčia Y kartos, tai vistiek nesustabdė.
Internetas yra šis tas daugiau nei įrankis nuotraukoms ir vaizdo įrašams išplatinti. Jis keičia bendravimo su pasauliu ir aplinkiniais žmonėmis pobūdį. Y kartą sunku atsieti nuo šių laikų technologijų – jų pliusų ir minusų – nes šie žmonės su jomis išaugo. Su jomis jie subrendo. Jų gebėjimas susitvarkyti kompiuterį eina ranka rankon su jų nepakantumu tam, ką jie laiko biurokratiniu neveiksmingumu. Tradicinė hierarchija darbo vietoje jiems atrodo neefektyvi, o tai tik paaiškina stereotipą, esą šios kartos žmonės yra blogi darbuotojai.
Mėgstamiausias pastebėjimas kalbant apie gimusiuosius praėjusio amžiaus pabaigoje, kad jie tiesiog pririšti prie savo pamėgtų technologijų. Kodėl jie negali paprasčiausiai atsiliepti telefonu ir pakalbėti? Žinoma, dėl maniakiško technologijų naudojimo jie darosi labiau izoliuoti ir ciniški, labiau vengia akių kontakto, jei palygintume su ankstesne karta. Tačiau naujas tyrimas, kurio rezultatai spausdinami leidinyje „Psychological Science“, rodo, kad pastaraisiais metais visų kartų žmonės tapo labiau individualistai, mažiau pasitiki institucijomis ir politiniais lyderiais.
Tad nereikia įsivaizduoti, kad viena žmonių grupė keičiasi su laikmečiu, o visi kiti lieka nepaliesti, tarsi egzistuotų kultūriniame vakuume. Nesvarbu, jūs pokario vaikas ar priklausote X kartai (gimusieji nuo 1960 iki 1980 metų), greičiausiai elgiatės ir jaučiatės panašiai. Ne vien prieš amžių sandūrą gimusieji ignoruoja pasaulį ir nuolat sėdi sukišę nosis į savo ekranus.
Galbūt jūs pakelsite akis ir suvoksite, kad visą valandą internete pragaišote veltui. Ir tą pačią dieną šliukštelėsite kritikos kibirą ant Y kartos už tą patį nieko neveikimą internete vien todėl, kad norėtumėte, kad mes visi liautumėmės tai darę.
Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!
