• girdi pernelyg daug žodžių (ilgų monologų be pauzių vaikai nesuvokia);
• bendravimas su jais prilygsta nurodymų sąrašui (monotoniškos frazės liepiamojoje nuosakoje kažin ar gali ką nors įkvėpti);
• į jį kreipiamasi triukšmingoje aplinkoje (labai svarbu prieš išsakant vaikui savo troškimus įsitikinti, kad jis pasirengęs jus išklausyti);
• kalbantis su vaiku keliamas balsas (susierzinimas ir šaukimas suaugusio žmogaus žodžius automatiškai paverčia mažiau įtikinančiais);
• bendraudami su vaiku suaugusieji griebiasi grasinimų ir šantažo (tai ilgainiui suformuoja vadinamąjį „psichologinį kurtumą“);
• tėvai vaiką koneveikia ir kitaip žemina jo orumą (tokiu atveju apskritai negalima kalbėti apie auklėjimą);
• tėvų reikalavimai yra per dideli arba jų per daug (neturi būti pernelyg daug „negalima“, draudimai ir apribojimai turi būti pagrįsti, atitikti vaiko amžių ir temperamentą, paremti jo saugumo ir gerovės sumetimais, o ne tuo, kad yra patogūs mamai ar tėčiui);
• tėvai reikalauja iš vaiko to, ko patys nedaro (net jeigu tėvai to nemato, jie puikiai jaučia, ar tėvai šimtu procentų įsitikinę savo teisumu);
• tėvai reikalauja ko nors todėl, kad „taip reikia“, patys viduje su tuo nesutikdami;
• tėvų reikalavimai nėra nuoseklūs (negalima šiandien leisti tai, kas vakar buvo draudžiama, o tėtis neturi drausti to, ką leidžia mama, arba atvirkščiai).
Vaikui besąlygiškai būtina disciplina ir savidisciplina, tačiau to išmokyti jį privalo tėvai. Norėdami išugdyti šias vaiko savybes, tėvai turi laikytis tam tikrų būtinų sąlygų – tai aiški šeimos viduje suformuota normų ir draudimų sistema bei pagarbus santykis su augančia asmenybe.
Tai tikrai nėra paprasta, nes norint išauklėti vaiką atsakingu, gebančiu savarankiškai priimti sprendimus ir turinčiu vidinę tvirtybę žmogumi, išlaikant su juo draugiškus santykius, neretai tėvams reikia pradėti nuo persiauklėjimo.
