Dėl kokių rūpesčių dažniausiai skambina moterys?
Gaila, kad emocinę paramą telefonu kol kas galime teikti tik darbo dienomis, bet ne visą parą. Daugiau skambina antroje dienos pusėje. Dažniausiai – dėl pašlijusių santykių su sutuoktiniu, giminėmis, vaikais, kai išgyvenamos netektys. Vienas iš svarbiausių „Pagalbos linijos moterims“ tikslų yra suteikti emocinę paramą moterims, patiriančioms smurtą šeimoje. Dažnai moterys paskambina dėl konfliktų šeimoje, o kalbantis išaiškėja, kad jų sutuoktiniai smurtauja. Smurtiniai santykiai yra įsisenėjusi problema, o ne vienkartinis konfliktas.
Jeigu moteris yra mušama arba psichologiškai engiama begalę metų, ką gali pakeisti vienas skambutis?
Vieną kartą pasikalbėję problemos, žinoma, neišspręsime. Tačiau dažnai šis skambutis gali paskatinti žengti kitus žingsnius. Pasidalijusi savo problemomis moteris aiškiau suvokia esamą situaciją. Kartais atrodo, kad padėtis yra be išeities, o, pasikalbėjus su suprantančiu ir palaikančiu žmogumi, situacija pamatoma iš šalies, pavyksta joje susigaudyti bei atrasti jėgų keistis.
Pasitaiko, kad pasiryžusios nutraukti smurtinius santykius moterys po kiek laiko vėl sugrįžta pas vyrą. Dažnai jos materialiai priklausomos nuo sutuoktinių arba augina mažus vaikus. Kartais net neįsivaizduoja, kaip gali gyventi be smurtaujančio vyro. Deja, tokiam požiūriui įtakos turi ir visuomenėje gaji nuostata, kad pati moteris „prisiprašo“ mušama, o vyrui suteikiama galia būti viršesniam ir teisė paauklėti moterį.
Kokių prisipažinimų jums sunkiausia klausytis?
Kiekvienas pokalbis yra skaudus. Man visada skaudu, kai skambina garbaus amžiaus moteris, užauginusi vaikus ir vis dar kenčianti smurtinius santykius. Gyvenimas jau eina į pabaigą, o santykiai pilni neapykantos, norisi ramybės, o tenka kęsti nuolatinius skandalus. Dažnai prie to dar prisideda priklausomybė nuo alkoholio.
Į šią pagalbos liniją moterys gali kreiptis ne tik dėl smurto. Ką patartumėte toms, kurios taip ir neišdrįsta surinkti numerio, nes mano, kad jų problema nėra rimta?
Nėra nerimtų problemų. Kiekvienam sava bėda skaudžiausia.
Net jeigu liūdna arba mama jau nebežino, ką daryti, kai vaikas ištisas dienas praleidžia prie kompiuterio?
„Pagalbos moterims linija“ skirta visoms moterims. Visi jų rūpesčiai mums yra svarbūs. Jeigu nepajėgiame padėti mes, visada patariame, kur dar jos galėtų sulaukti pagalbos. Esame linkę nuvertinti savo problemas. Nesprendžiamos jos tik gilėja, kol galiausiai kraunamos viena ant kitos tampa nebepakeliamos ir baigiasi emocinėmis krizėmis, savižudybe, agresijos proveržiu, būtinybe bėgti iš namų. Taigi svarbu pradėti spręsti net pačius mažiausius sunkumus, bandyti ieškoti sprendimo, o ne laukti, kol situacija taps visiškai nevaldoma. Suprantu, kad išdrįsti paskambinti nėra taip paprasta: prašyti pagalbos kiekvienam sunku. Juo labiau kalbėti apie savo skaudžius išgyvenimus.
Ar tiesa, kad per šventes šeimoje padaugėja smurto bei gilėja vienišumo jausmas?
Statistika rodo, kad buitinių konfliktų iš tiesų padaugėja per šventes. Šeimos šventėmis laikomas Kūčias bei Kalėdas ypač jautriai išgyvena vieniši bei įtemptus santykius sukūrę žmonės. Nemokėdami švęsti, jie jaučiasi nelaimingi: norisi, kad tos šventės tikrai būtų šeimos, be skandalų ir konfliktų, o dažnai taip nepavyksta.
Kaip susigyventi su savo šventiniu liūdesiu?
Pirmiausia nereikėtų sureikšminti pačių švenčių: jos buvo pernai, yra šiemet, ateis ir kitąmet. Jaučiant liūdesį, reikia ne bėgti nuo savęs, o bandyti jį suprasti. Likus vieniems šventinį vakarą verta pagalvoti: kas man svarbu, ką davė šie metai, kaip norėčiau nugyventi kitus? Neverta lyginti savęs su kitais. Geriau – šiandienį savo etapą su tuo, kuris buvo. Svarbu prisiminti visus savo laimėjimus ir jais pasidžiaugti.
Seniau žmonėms šios šventės reiškė metų pabaigą. Peržvelgdavo juos, apsvarstydavo. Šiandien Kūčios ir Kalėdos perkrautos blizgesio ir pompastikos. Žiūrėdami televiziją ir varydami žurnalus mes matome naujus šventės modelius, kuriuose yra tik džiaugsmas ir šurmulys, be jokio liūdesio. Savo namuose nematydami to blizgesio ir visur reklamuojamo džiaugsmo patiriame įtampą.
Stebuklo reikia laukti, tačiau svarbu nepamiršti, kad jis turėtų įvykti ne išorėje. Tik vaikystėje viskas kitaip: tada tikime Kalėdų Seneliu, tai yra stebuklu, kurį kuria suaugusieji. Savo vaikams galime dovanoti tik tokį gyvenimą, kokie esame patys. Jeigu tas stebuklas neįvyks mūsų viduje, jo nebus ir niekur kitur. O kas yra tas stebuklas? Kiekvieno atsakymas kitoks. Nebijokime jo ieškoti, nes tik tada surasime.
