Kiekviena mama užsimoja išauklėti psichologiškai sveiką vaiką, nors mažai susigaudo, ką tai apskritai reiškia. Įdomiausia, kad didžioji dalis tėvų patys nesijaučia esantys brandžiomis ir psichologiškai sveikomis asmenybėmis. Tačiau noras padaryti vaiką žymiai laimingesniu už save būdingas visiems. Dabar kas antra mama gali laikyti save psichologe, kadangi perskaitė kalnus literatūros, lankė begalę įvairiausių paskaitų ir seminarų. Tai labai madinga, argi ne?
Tačiau…
Nežiūrint į kai kurių tėvų informuotumą ir absoliutų įsitikinimą, kad jie tai jau tiksliai daro viską teisingai, vaikai stebuklingu būdu vėl ir vėl savo elgesiu iškelia naujų klausimų. Tie klausimai kaupiasi, tenka vėl nerti į internetą, ieškoti guru, kad gautum eilinį atsakymą. Čia ir slypi šiuolaikinio idealaus auklėjimo paradoksas ir problema – pozityvaus dėmesio išalkę vaikai. Tėvai labai stengiasi daryti viską teisingai, teisingai ugdyti, teisingai raminti, teisingai kalbėtis, teisingai maitinti ir t.t. O vaikai ir toliau „badauja“.
Jie išalkę pagarbaus ir artimo bendravimo su tėvais. Išalkę elementaraus tėvų supratimo. Jie nori, kad tėvai priimtų juos ir jų reakcijas.
O viskas dėl to, kad mes, tėvai, lenktyniaudami dėl savo vaikų psichologinės sveikatos, pernelyg panirome į atsakymų ieškojimą. Mes kartais pamirštame tiesiog išklausyti vaiką, apkabinti jį, paglostyti galvą, pasakyti, kad didžiuojamės jo pasiekimais ir mylime, nežiūrint į nieką. Pamirštame pagarbiai reaguoti į vaiko elgesį, nuotaiką ir norus. Yra viena didelė šiuolaikinių mamų klaida. „Štai išklausysiu dar vieną paskaitą ir jau tiksliai išmoksiu teisingai auklėti“, o vaikas tuo pat metu sėdi šalia ir „badauja“ be jūsų įprasto gero ir palaikančio žvilgsnio, be paprasto, elementaraus: „Aš taip tave myliu ir tokia laiminga, kad tu esi“.
Iš noro viską padaryti idealiai, mes nepastebime, kad viskas, ko mums reikia, jau yra. Mūsų vaikams visiškai vienodai rodo, pagal kokias metodikas raminsite jų kaprizus. Jiems svarbu žinoti, kad jūs mylite juos netgi tada, kai jie elgiasi tiesiog pasibjaurėtinai. Juk toks elgesys yra ne kas kita, kaip mūsų meilės patikrinimas. Aš neraginu numoti ranka į informaciją, tobulėjimą. Žinios – tai tėvų galia, nuodėmė jomis nepasinaudoti, kai šiandien jos tokios prieinamos. Aš tik raginu kartais prisiminti, kad pats geriausias auklėjimas – tai pagarbus ir kupinas pasitikėjimo bendravimas su vaiku. Tiesiog šiaip, be metodikų ir specialių praktikų – paprastas bendravimas. Tiesiog pabūti šalia bent penkias minutes ir atsiduoti bendravimui visu šimtu procentų. Kažkada susikūriau sau kelias taisykles ir dabar galiu tvirtai pareikšti, kad jų laikymasis leidžia tapti labiau atsakingu ir brandžiu, o vaikui – užaugti psichologiškai sveika asmenybe.
Tai, žinoma, ne panacėja, žmogaus psichologinė sveikata pagrįsta daugybe faktorių, tiek išorinių, tiek vidinių, tačiau tėvai turi milžinišką galią pakloti vaikystėje sveikatos ar nesveikatos pamatus savo vaikams.
Pagarba
Išmokyti vaiką gerbti kitus galima tik gerbiant jį patį. Jo asmeninę erdvę, kūną, pasirinkimo teisę, nuotaiką, norus, mintis, poelgius.
Priėmimas
Priimti – tai, galbūt, būti pakankamai griežtais tėvais ir reikalauti vykdyti prašymus ir laikytis taisyklių, ir tuo pat metu neleisti sau net tokios minties, kad jeigu vaikas nesielgia taip, kaip jums norisi, jis jums nereikalingas. Negalima duoti vaikui suprasti, kad dėl ašarų, isterijų, savo problemų, savo siaubingos nuotaikos ir skausmo jis gali prarasti jūsų meilę ir palaikymą.
Tikėjimas
Vaikas turi suprasti, kad tikite juo, kad ir kas benutiktų. Jūs pasitikite tuo, ką jis renkasi, jūs leidžiate jam daryti klaidas ir tikite, kad jis sugebės jas ištaisyti. Proto ribose, savaime suprantama.
Mokėjimas klausytis
Jei kalba vaikas – dėmesingai klausykitės, nepertraukite, kartais iš nekantrumo mes taip ir neišklausome svarbiausio. Pasistenkite vengti kritiškai vertinti tai, ką vaikas pasakė. Paauglystės amžiuje visa tai leis jums orientuotis, kas vyksta vaiko gyvenime, jis jumis pasitikės, o tai labai vertingas dalykas.
Vaikai – tai mūsų veidrodžiai, visų mūsų reakcijų, veiksmų atspindys. Jie mus kopijuoja. Ir tai niekam ne paslaptis. Dėl to pats lengviausias būdas išmokyti vaiką kažkokio dalyko – iš pradžių išmokti to pačiam. Pats geriausias būdas auklėti – iš pradžių išauklėti save ir parodyti pavyzdį.
Visos šios taisyklės seniai visiems žinomos, tačiau aš iki šiol negaliu suprasti, kodėl, jas žinodami, mes nieko nedarome.
