Pamačiau, kad mano sūnus turi labai daug gerų bruožų, bet kažkas atsitiko, ir jo kalbos, kad jis man niekas, ir aš jo beveik nepažįstu, mane gąsdina. Gąsdina ir tai, jog jis negerbia manęs, užgaulioja ir tyčiojasi, jam užeina pykčio ir agresijos priepuoliai.
Skirtumas labai didelis tarp buvusio vyro ir esamo draugo, mano draugas labai išsilavinęs ir rūpestingas žmogus, turintis daug kantrybės ir dedantis nemažas pastangas kuriant mūsų santykius, esu laiminga su juo. Norėčiau kad ir mano sūnus tai suprastų, jog jo gyvenimas gali pagerėti, kad mes galime būti laimingi kartu.
Nežinau kaip elgtis, kad jis mane pradėtų gerbti, taip pat gerbtų mano pasirinkimą, nes aš noriu tik geriausio jam, jo tėvas piktas žmogus, negerbiantis aplinkinių, be jokios moralės ir kultūros.
Tėvas nebeskambina jau kurį laiką vaikui, sūnus taip pat šito nedaro. Kaip man elgtis, kad jis suprastų, jog į mūsų gyvenimą ateina naujas žmogus, kad mums visiems nori tik gero. Nenoriu prarasti sūnaus, bet ir tuo pačiu noriu ir esu laiminga su savo draugu.
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
KODĖL SŪNUS NESUSIDRAUGAUJA SU MAMOS DRAUGU?
Manau, kad jūs jaučiatės pasimetusi ir negalite jaustis kitaip: ir sūnus, ir jūsų draugas vienodai jums brangūs. Tačiau sūnaus elgesys tarsi sako jums: atsižadėk savo draugo. Ir svarbu, jog sūnus sako tai ne tiesiogiai, o savo elgesiu.
Jums keista, kodėl jis pyksta? Juk greičiausiai jei mes paklaustumėme sūnaus apie tėvą, jis netgi pritartų, kad tėvas nebuvo geras. Ir tikrai jis negalėtų neigti, kad jūs duodate jam viską, ką galite. Taigi sūnus galėtų padėkoti jums už rūpestį, gerbti jus.
Jeigu jis lankytųsi pas psichoterapeutą, galima būtų tikėtis, kad jis pasakytų tai žodžiais. Arba savo piešiniais. Vaikai netgi geriau už žodžius išreiškia save per kūrybą. Todėl jūsų sūnų galima būtų atvesti pas psichoterapeutą. Tuo pat pravartu lankytis ir jums. Kodėl?
Panašu, kad jūs leidžiate sūnui šitaip elgtis, nes sielos gilumoje nesijaučiate esanti švarios sąžinės. Tai, kad sūnus jus užgaulioja, pyksta ir negerbia, jums yra tarsi bausmė. Bausmė už tai, kad esate išsiskyrusi, kad sūnus liko be tėvo, kad leidžiate sau patirti laimę su nauju vyru.
Žinoma, jūs pateisinate skyrybas tuo, kad vyras buvo piktas žmogus, negerbiantis aplinkinių. Tačiau šis pateisinimas nepanaikina to fakto, kad sūnus turėjo tėvą, o dabar jo šalia nėra.
Po skyrybų sutuoktiniams neišvengiamai lieka nešvarios sąžinės jausmas. Ypač svarbu tai, kad vaikas panašus į savo tėvą, taigi, turi savyje jo bruožų dalį. Atmesdama vyro savybes, jūs priversta atmesti ir dalį sūnaus. Jei sūnus būtų labiau panašus į jus, jis žiūrėtų į tėvą kaip į piktadarį, ir būtų solidarus su jumis. Jūs matytumėte jame savęs tęsinį ir tarp jūsų būtų sąjunga.
O dabar panašu, kad sūnų neišvengiamai atmetate. Galbūt ne tik genai atsako už jo panašumą į tėvą. Sūnus neretai tapatinasi su tėvu ir tuo pačiu užima savo tėvo vietą jūsų šeimoje. Jūs išsiskyrėte, bet ne iki galo. Vyro dvasia liko jūsų namuose, tik dabar ji įkūnyta sūnaus kūne. Už ką jums tai?
Jei tai bausmė, tai yra ir nusižengimas. Taigi gali būti, jog jūs jaučiatės nusižengusi, dėl ko sūnus ir leidžia sau šitaip su jumis elgtis. Vaikai jautriai suvokia, kada tėvai jaučiasi nusikaltę ir neretai atlieka „baudėjų“ ar „persekiotojų“ vaidmenį. Tuomet jie patys to nesuvokdami gali užimti nesančių šeimos narių vietas.
Kalta mama lengva manipuliuoti ir šitai moka daryti net darželinukai, nekalbant apie trylikamečius vaikus. Juk kalta mama neretai būna „aukos“ pozicijoje, tarsi prašydamasi būti nubausta. Jums gali prireikti psichoterapeuto išeiti iš šio jausmo.
Jums gali pasirodyti, kad aš dedu akcentą ne ten, kur dedate jūs savo laiške. Jūs akcentuojate sūnaus elgesį. Jums norsi, kad sūnus suprastų, jos į jūsų gyvenimą atėjo naujas žmogus. Kad sūnus priimtų tą faktą ir kad patikėtų, jog jūsų draugas nori tik gero. Jums pačiai draugas tikrai atnešė daug gero, ir jūsų akimis žiūrint, jei tik būtų pašalintas sūnaus pasipriešinimas, jums pasidarytų lengva. Ir jūs ieškote būdų, kaip geriau palenkti sūnų savo pusėn.
O aš akcentuoju jūsų pačios poziciją. Taip darau dėl to, kad tiesiogiai palenkti jūsų sūnų pamilti naują žmogų negalima. Jūs ir pati žinote, kad per prievartą mielas nebūsi. Tačiau tai nereiškia, kad situacija neturi išeities. Tik išeitis problemose su vaikais dažnai glūdi pačių tėvų pozicijose. Ir tai nereiškia, kad tėvai „kalti“ dėl vaikų problemų.
Tiesiog šeima - tai gyva sistema, ir jūsų vyras, netgi nustojęs būti jūsų šeimos nariu, paliko joje savo dvasią, o sūnus, kaip ir jūs, išlaikote viduje ryšį su juo. Bet šį ryšį neigiate. Todėl reiktų išeiti iš to, kad jis, šis ryšys yra, ir nepaisant puikių santykių su nauju draugu, jums reiktų patikslinti savo poziciją vyro atžvilgiu. Ką reiškia „patikslinti“?
Dabar jums jūsų pozicija yra aiški: vyras buvo blogas, o draugas yra geras. Ši pozicija nekinta jau daug metų. Žiūrėti į vyro pusę, kalbėtis su juo jums nesinori. Jūs tarsi esate nusisukusi nuo vyro. Pabandykite atsisukti į jį. Įsivaizduokite, kad žiūrite jam į akis. Jums greičiausiai sugrįžta senos nuoskaudos, pyktis ar liūdesys. Kam jums viso to reikia? Juk jūs išgyvenote visa tai santuokoje...
Tačiau neskubėkite - jūsų vyras irgi turi jums kai ką pasakyti. Jis irgi kažko norėjo, ir jaučia savo nuoskaudų. Padarykite tokį pratimą vaizduotėje. Įsivaizduokite save, vyrą ir sūnų kartu stovinčius viename kambaryje. Jūs žiūrite į vyrą, o jis žiūri į jus.
Ir jei jūs - kad ir vaizduotėje - leistumėte vyrui prabilti - jis pasakytų kai ką jums. Ir kai ką - jūsų sūnui. Ir jūs nežinote iš anksto, ką. Jūs tik manote, kad „blogas vyras sakytų blogus dalykus“. Jūs tik įsitikinusi, kad „vaikas jam nerūpi“. Jūs tik kartojate, kad „jis nieko nemyli“.
Tačiau jūsų sūnui yra kitaip - jis gali labai godžiai klausytis, ką sako tėvas. Jam gali norėtis atsistoti arčiau jo. Tačiau dar svarbiau jam būtų, kad jo tėvas ir mama atsigręžtų vienas į kitą ir išsisakytų, kas vyko tarp jų ir ką kiekvienas jaučia. Jam nereikia, kad jūs grįžtumėte vienas pas kitą. Jam tik reikia, kad konfliktas tarp jūsų nusimestų nuo jo pečių. Kad jam nereiktų tapatintis su tėvu. Kad jis būtų jis, jūs būtumėte jūs, o tėvas būtų tėvas.
Tarkime, jūs visa tai įsivaizduotumėte. Ir kas iš to? Kad šis ar panašus vaizdas iš tiesų pakeistų situaciją, nėra būtina, kad šie poslinkiai vyktų iš tikrųjų. Jeigu bent vaizduotėje pasikeistų jūsų santykis su vyru, vaikas greičiausiai tai pajustų.
Ir tuomet jo požiūris į jūsų draugą būtų kitoks. Jis žiūrėtų į laimingą mamą be pykčio, nes ji palengvino jo naštą. Jam atsirastų natūralus jo amžiuje noras kiek atitolti nuo tėvų ir susirasti draugų. O vėliau - ir draugę, labai panašią į jus.
Sėkmės jums.
Olegas Lapinas
Rašykite: psichologui@delfi.lt. Psichologai neatsakinėja asmeniškai, atsakymai publikuojami DELFI rubrikoje GYVENIMAS.
