Gyvenu ir mokausi dabar Danijoje. Esu studente, ir dar tik 20 metų. Jau vienas sunkumas gyvenant čia, kad esu be šeimos, ir be senų draugų, kurie mane pažinojo. Nesu kažkokia išskirtinė, ir psichologinių problemų neturėjau niekada... Esu paprasta mergina, mokausi, studentauju.
Liūdna moteris
© Shutterstock nuotr.

Neturiu labai daug draugų, bet gal tiesiog dėl to, kad turiu daugybę kompleksų ir bijau bendrauti su daugeliu žmonių. Turiu vaikiną, ir su juo viena vakarą tiesiog kalbėjomės... ir taip išėjo, kad atėjom iki temos, kad aš labai nepasitikiu savimi... o kiek esu skaičiusi, tas trukdo viskam... ir šiaip antrai pusei tikriausiai tas nepatinka... bet aš tikrai nebežinau, ką daryti.

Ir jis man pasiūlė pasikalbėti su psichologu. Niekada to nesu dariusi, ir apskritai man kažkam atsiverti yra labai sunku... bet šįkart jau manau, laikas atsiverti ir pradėti pozityviai žiūrėti į gyvenimą... bet niekaip nežinau, kaip tai padaryti...

Pagrindinis mano kompleksas atsirado dėl mano šypsenos, ir jau nuo seniai žmonės tiesiog pastebėję pasakydavo kažką labai užgaunančio. Pas mane viršutiniuose dantukuose šone yra vienas mažesnis dantukas... bet tą problemą galėsiu susitvarkyti tik tolimoje ateityje, ir šiaip, kai trupučiuką tik nusišypsau, atrodo, kad ten jo iš viso nėra... ir išgirstu daugybę replikų bekalbant su žmogumi, kaip "oj, čia tau trūksta danties", "kažkas išmušė tau dantį?"

Nuo to laiko prasidėjo mano nepasitikėjimas savimi... atrodo, skamba kaip menkniekis. Bet tai tikrai labai pakeitė mano asmenybę... Bijau kalbėti su žmonėm atviriau, bijau juoktis, nes žinau, kad žmonės iškart pastebės. Ir nežinau, kaip visa tai panaikinti... tada atsirado kiti kompleksai, nebepatinku pati sau, bijau pasirodyti daugiau prieš savo vaikina... nors esam jau beveik metai su puse kartu, bet dažniausiai dėl to ir pykstamės, kad aš užduodu durnus klausimus: "ar aš tau patinku?"; "ar tikrai šiandien nori mane pamatyti?" ir t.t.

Tiesiog pas mane nulis pasitikėjimo savimi... o taip ir kitais žmonėm nepasitikiu... Vis prisikišu sau minčių, kad esu bloga kažkuom, nors man draugas kiša į galvą, kad esu vis tiek nuostabi... ir atrodo, kad kur jis beišeis, jis pamatys geresnę, gražesnę, kuri jo neerzins tokiais klausimais... ir mane paliks....

Aš tiesiog kasdien bijau... o žinau, kad tai yra labai negerai... ir aš nebežinau, ką man daryti ir ko griebtis, nes tikrai dabar turiu žmogų šalia, kurį noriu turėti visą likusį savo gyvenimą... bet bijau, kad su tokiom savo durnom kalbom, savęs nepasitikėjimu ir kitu žmonių nepasitikėjimu aš galiu jį prarasti...

Beje, pastebiu, kad pradedu prarasti humoro jausmą... kai kiti draugai kad ir pajuokauja: "Nebevalgyk daugiau tiek, gi taip vos telpi į naujas kelnes"... viską viduje suprantu, kad jie juokauja... bet sureaguoju kitaip... Įsižiebiu dėl bet kokios nesąmonės.. .ir pati po to nusiraminusi galvoju, kokių velnių aš čia taip darau...

Na, ir manau, kad viskas čia man ateina su nepasitikėjimu savimi... nebežinau, ką daryti, ir dabar jūs likote paskutinis mano šansas, duoti kažkokį patarimą, nes noriu, kad kažkas man pasakytų tai, kad man ateitų į galvą... o gal tiesiog kad kažkas pasakytų, kaip reikia pradėti pasitikėti ir mylėti save... nes aš žinau, kad kitaip galiu susigadinti visą savo ateitį...

Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė

Rašyti apie pasitikėjimą savimi labai nelengva. Kodėl? Nes tai išties yra viena pagrindinių sąlygų žmogaus kokybiškam egzistavimui. Kita vertus, tai yra būsena, kuriai reikalingas šaltinis. Ji nėra savaime atsirandanti ir neretai nemaitinama sunyksta akimirksniu. Ypatingai, jei aplinkui yra žmonės, kurie „drąsūs“ matyti kitų trūkumus ir juos perklausti.

Kam mums taip svarbu gerai galvoti apie save? Asmeniui gyvybiškai reikalinga žinoti, kad jis yra vertingas, toks, koks yra. Ir kad toks, koks yra, gali sužadinti kitų žmonių meilę. Tačiau tas suvokimas ateina per kitus žmones. Per tai, kaip jie mus priima, kaip išmoko mylėti save visą, ne tik protingą, gražų, mielą. Tai viena iš didžiausių dovanų, kurias galime gauti iš savo tėvų, jei jie geba mylėti savo vaikus ir „blogus“. Tačiau tai reta duotybė mūsų auklėjimo kultūroje. Dėl to mokymasis priimti save visokį neretai tampa asmeniniu keliu.

Didžiausias iššūkis liečiant šią temą, yra padaryti labai teoriškai skambančius sakinius realiais. Taip yra dėl to, kad meilė sau yra lėtas ir ilgas procesas. Pasakymas, jog esate vertinga jau dabar, jog kūno trūkumai nėra jūsų esybė ir netgi ne pagrindinė jūsų asmenybės dalis, vargiai jums ką nors reikš ar iš karto taps tiesa. Mažai tikėtina ir tai, jog nepastebėsite savo danties kitoniškumo kol jis bus, o juo labiau nesijausite pažeidžiama, išgirdusi kitų žmonių replikas apie save.

Ir net jūsų noras pasitikrinti, ar mylimas žmogus nori jus matyti ir tokią, mylėti ir tokią, yra labai suprantamas, nes taip vyksta jūsų kelionė savęs priėmimo link.

Nemylint savęs, norint būti kitokiai, iš ties sunku suprasti, kodėl kitas jus pamilo, kodėl jis nori su jumis būti. Žinoma, kad suvokiate tai kaip nuostabią dovaną, bet žvelgdama į save su ne meilės žvilgsniu, greičiausiai priimate šį santykį kaip atsitiktinį, kito žmogaus apsirikimą. Iš čia ir kyla nesaugumas, galvojimas, kad jis yra su jumis tik tol, kol pamatys kitą, vertingesnę už jus.

Taigi atsakyme pabandysiu pasidalinti keliomis mintimis ir stebėjimo pagalba pasiektomis įžvalgomis, kurios tapo realiomis mano gyvenime.
Pirmiausia suvokimas, jog kiekvienas mūsų esame sukurti. Ir sukurti tobulai. Tai, jog nemėgstame savo kūno, kažkokios jo dalies, jaučiamės per ploni ar per stori, per dideli ar per maži, regintys tik trūkumus, kalba apie mūsų nejautrumą ir nemeilę vienas kitam, o ne apie tikrąjį mūsų vaizdą.

Vienoje vaikiškoje knygelėje, Max Lucado „Tu esi ypatingas“, labai gražiai pasakojama apie medinuką, kurį aplinkiniai padarė nevykėliu, užklijavo ant jo daug žvaigždučių, žyminčių jo netobulumą. Galiausiai jis pateko pas tą, kuris jį sukūrė. Pasirodo meistrui, net matančiam trūkumus ir daromas klaidas, visiškai nerūpėjo tos žvaigždės, nes jis nenustojo žavėjęsis savo kūriniu tokiu, koks jis yra.

Kitą labai stiprinančią žinią, siunčia Clarisa Pinkola Estes savo knygoje „Bėgančios su vilkais“. Viename iš savo pasakojimų apie indėnų moteris kalba apie tai, kaip jos žvelgia į save ir savo kūną. Ji rašo, jog nesvarbu, ar jis švelnus, ar turintis akiai mielas moteriškas linijas ar pilnas mums, vakariečiams, nepriimtinų kūno defektų. Svarbiausia, kad tas kūnas yra jautrus ir galintis duoti gyvybę. O tai galima daryti ir neatitinkant sukurto, vargiai egzistuojančio „gražiųjų“, „tobulųjų“ pasaulio vaizdo. Kūno gyvybiškumo neužtikrina gražūs dantys, teisingas svorio indeksas, centimetrai ar kitokie žmonių sukurti standartai.

Ir dar kelios stebėjimo įžvalgos. Jauno kūno savaiminį grožį ir vertę padeda pajusti suvokimas, jog kūnas yra linkęs senti. Galima visą jaunystę nemylėti savęs, kol galiausiai atsiranda supratimas, jog tokie, kokie buvome prieš dešimt metų, buvome absoliučiai tobuli, žvelgiant iš šios dienos perspektyvos.

Kita vertus, jau Aristotelis kalbėjo apie tai, kad mūsų kūną sudaro medžiaga ir dvasia. Ir būtų mažų mažiausiai neteisinga galvoti, kad jūs esate tik tai, ko neturite, kas jumyse, jums atrodo netobula. Dėl to kitas jus greičiausiai pasirinko, nė nepastebėdamas jūsų mažų trūkumų, nes visoje jūsų būtyje yra kur kas daugiau. Daug daugiau.

Ir pabaigai: įdomiausia tai, kad kuomet panaikini patį didžiausią savo suvokiamą defektą, dėl kurio buvo sunku gyventi metų metus, nei vienas artimas žmogus ar draugas nepastebi to ilgą laiką. Ir taip atsitinka dėl to, kad jie geba matyti mūsų visumą, o ne atskiras kūno dalis. Jiems yra svarbu ne tik tai, kaip mes atrodome, o tai, ką reiškia su mumis būti. Galiausiai gražūs dantys, tobulas kūnas, jo išvaizda neužtikrina laimės jausmo, tai įrodo daugybė gražių žmonių, ieškančių pagalbos.

Pabandykite atrasti savo gyvybės ir meilės sau šaltinį. Ir savo vertingumą, nepriklausantį nuo detalių...

Rekemenduojama literatūra:

Clarisa Pinkola Estes. Bėgančios su vilkais. 2007 m.
Max Lucado. Tu esi ypatingas.

Vaida

Rašykite: psichologui@delfi.lt

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Galingiausią žmogų Sovietų Sąjungoje pažadino skambutis, šis sureagavo ne iškart: pasekmės buvo tragiškos (55)

Ankstyvą 1986 m. balandžio 26-osios rytą įvyko viena didžiausių atominių katastrofų...

Palangos bare gavusi sąskaitą nustėro (126)

„Jei nebūčiau pastebėjusi, būčiau tiesiog sumokėjusi daugiau nei reikia, nes padavėjas nei...

Joninių laužai Kernavėje skelbia: dienos ima trumpėti (11)

Kur švęsti Jonines? Į šį klausimą vienintelį atsakymą žinantys kasmet traukia į Senąją...

Kraupiais nusikaltimais pažymėta Vilniaus vieta, kur siautė mokytoju troškęs tapti maniakas (73)

Sostinėje esančio Pasakų parko pavadinimą žino net ir kitoje Lietuvos pusėje gyvenantys...

Atmetęs dar vieną pasiūlymą iš už Atlanto Jasikevičius nesiblaškys – lieka „Žalgiryje“ (284)

Po istorinio sezono su Kauno „Žalgiriu“ 42 metų Šarūnas Jasikevičius vos kelias dienas...

Išvardijo, kokios ligos tyko vakarėlių užkandžiuose (4)

Koks vakarėlis, jei ant stalo nėra padėto didžiulio dubens traškučių ir užtepėlių jiems?...

Dramatiška vokiečių pergalė išsaugo pasaulio čempionų kailį incidentas po rungtynių (416)

Šeštadienio vakarą futbolo sirgalių dėmesį kaustė žūtbūtinė titulą ginančių vokiečių...

Septyni Europos nykštukai, kuriuos aplankysite per septynias dienas (7)

Nejaugi nenorėtumėte pasigirti kokią nors valstybę išmaišę skersai ir išilgai? Misija...

Aristokratė, kurią pamilo pats Voltaire’as: aistringa matematikė paviliojo ne tik grožiu, bet ir protu (15)

Emilie du Chatelet buvo talentinga matematikė ir Voltaire’o meilužė. Kartu jie vadovavo Isaaco...

7 vertingi stiliaus patarimai žemo ūgio moterims (19)

„Esu žemaūgė, taigi parduotuvių persirengimo kambariuose neretai atsiduriu su per dideliais...