Man 30 metų, esu ištekėjusi, turiu vyresnę sesę, kuri irgi yra ištekėjusi ir turi mažą dukrytę.
Mūsų tėvai įsigijo 2 butus sostinėje, vienas padovanotas mano sesei, o kitas yra tėčio. Tėvai gyvena provincijoje bute ir turi dar 2 sodybas.
Mes su sesers šeima gyvenome nuo studijų laikų kartu dviejų kambarių bute Vilniuje, ir kai mano sesuo susilaukė dukros, mes su vyru paėmėme paskolą ir nusipirkome savo būstą. Neseniai aš nutariau paklausti tėvų, ar galėčiau naudotis laisvu butu. Tėvai man atsakė, kad jie patys nori nuomoti butą Vilniuje, o ateityje jame gyventi.
Tuomet aš pasakiau, kad jaučiuosi nuskriausta, nes sesuo gavo dovanų iš tėvų būstą, jos vyras nuomoja kitą butą. Mano mama labai įsižeidė, pasakė, kad man duonai netrūksta, mano sprendimas buvo išsikelti, jei noriu gyventi, galiu gyventi su sesės šeima. Ji ėmė kaltinti, kad aš esu nedėkinga, gadinu jos sveikatą, kad reikalauju atiduoti man visus jos turtus ir verčiu ją eiti į senelių namus. Ir pridūrė, kad kai abu tėvai mirs, aš tikrai kažką gausiu palikimo.
Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė
Turėtų būti nelengva patirti tokią neteisybę. Suvokti, jog tėvai skirtingai išreiškia savo rūpestį jums ir seseriai, o tai ne tik nepalengvina jūsų materialinės būties, bet ir trukdo patirti rūpestį, meilę bei tėvų globą. Suprantu jūsų liūdesį ir skausmą dėl išgyvenamos neteisybės ir dėl to dar liūdniau, kad esamą situaciją belieka sau įprasminti ir priimti.
Taip jau yra, kad tėvai, net jei neretai priimame juos kaip ką nors mums skolingus, privalančius, turi savo mintis, jausmus ir pasirinkimo laisvę, kad ir kaip sunku dėl to būtų jums. Ir teisybė čia gana subjektyvi. Žinoma, jog išoriškai atrodytų, kad tėvai turėtų pasirūpinti abiem savo vaikais. Turėdami galimybę jiems abiems padovanoti po būstą ar bent jau neskirtų vienam daugiau, kitam mažiau.
Tačiau taip yra, kai į dalykus žiūrime tik faktiškai: jei yra du butai ir vieną iš jų gavo sesuo, tai kitas tarsi natūraliai turėtų atitekti jums. Visgi dar yra ir emocinis pjūvis. Mes nežinome, kokiomis mintimis, jausmais ir paaiškinimais vadovavosi jūsų mama ir tėtis, nuspręsdami taip ir ne kitaip. Gali būti, jog ji sesers butą suvokia kaip jūsų abiejų ir nesupranta jūsų pasirinkimo išeiti iš jo. Bet kokiu atveju, mano ir jūsų svarstymai apie mamos elgesio priežastis, bandymų kaltinti jus dėl skaudinimo ir nedėkingumo vargiai kur nors gali nuvesti.
Kai žmogus jaučia kokią nors neteisybę, svarbiausia įsivardinti sau, iš kur ji kyla. Ir ar tikrai jums reikia tėvų turto, ar jų meilės bei rūpesčio. Greičiausiai kalba labiau eitų apie antrąjį aspektą. O santykių neaiškumus, skaudulius geriausia aiškintis su tais žmonėmis, kurie yra tiesioginiai jų dalyviai.
Panašu, jog sunku gvildenti rūpimą temą dėl mamos bandymo suversti kaltę jums dėl jos sveikatos ar įtampos. Visgi išdrįsimas pasidalinti savo tikrąja nuoskauda ar nesupratimu, kas jūsų mamą taip skatina elgtis, gali būti naudingas jums abiems.
Santykiai yra labai subtilus dalykas, ir jei nors viena jų dalis atsisako kalbėtis, dalintis, priskiriant visus neigiamus dalykus kitam, neišvengiamas nutolimas, kaltė, nuoskauda. Ir tai, kas išjudina santykius, tai išdrįsimas pasakyti ir priimti kitą asmenį, nereikalaujant ir nesitikint, kad jis bus patogus, palankus.
Sėkmės atrandant bendrystės būdą su mama, kuris jus išlaisvintų iš nežinios ir padėtų arba pakeisti situaciją, arba ją priimti.
Vaida
Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite psichologui@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai).
