Jaučiu tik gailestį sergantiems žmonėms ir jų artimiesiems, gal todėl, kad dabar pati išgyvenu artimo žmogaus ligą. Jaučiu, kad ši neapykanta mane žudo, nes jaučiuosi nuolat pikta ir pavargusi, noriu, kad mane visi paliktų ramybėje, nors seniau buvau linksma kompanijos siela, turėjau daug draugų, o dabar neturiu nei vieno, nes pati to nenoriu...
Turiu mylintį vyrą, tik jam sugebu būti gera ir mylinti, jis taip pat mato, jog man kažkas negerai, nes dažnai būnu prastos nuotaikos ir nuolat niurzgu ant viso pasaulio. Vaikystėje mačiau ir pati patyriau šeimoje smurtą, pykau dėl to ant tėvų, bet dabar viską atleidau jiems ir stengiuosi kiek galėdama jiems padėti palaikydama juos morališkai, nes vienas iš jų serga, ir materialiai, nes jiems sunku finansiškai.
Kartais pagalvoju, kad aš neturiu savo gyvenimo, nes pradėjau gyventi tėvų bėdomis, man taip jų gaila, kad nesugebu apie nieką galvoti tik apie tai, kaip jiems padėti.
Svarstau, kas galėjo padaryti įtaką tokiam elgesiui, iš kur ta neapykanta žmonėms, nes tėvas toks pats? Aš labai noriu pasikeisti, noriu pradėti mylėti aplinkinius ir gyvenimą, nes kartais jaučiu, kad išprotėsiu, nes dėl blogų minčių net miegoti naktimis negaliu... Prašau padėkite, nes neįsivaizduoju, ką man daryti, kur galėčiau kreiptis, kad nebūčiau tokia kokia esu dabar, nes pati savęs už tai nekenčiu...
Atsako psichoterapeutas Olegas Lapinas
KAS SLYPI PO NEAPYKANTA?
Labai sunku diagnozuoti per atstumą. Tačiau ką darysi - jūs išvardijote visus simptomus, kuriuos išgyvena žmogus, esantis neurotinėje būsenoje: vidinio pykčio bei priešiškumo jausmą, užsidarymą nuo žmonių, priklausomybę nuo savo tėvų, savęs nemėgimą. Visi šie simptomai palaiko vienas kitą ir gaunasi „užburtas ratas“.
Kodėl užburtas šis ratas? Kuo daugiau pas jus viduje agresijos, tuo labiau norisi užsidaryti - taip jūs nukenksminate save, saugodama aplinkinius nuo savo agresijos. Kuo daugiau užsidarymo - tuo labiau jūs priklausote nuo kitų - juk mažindama draugų kiekį, jūs atsvarai padidinate savo reikalingumą artimiesiems. O priklausydama nuo kitų, jūs vis mažiau rūpinatės savimi. Juk ne savo valia, o iš būtinumo taip jūs rūpinatės artimaisiais ir ypač tėvais - o tiksliau, vienu iš jų.
Būtinumas čia štai koks: gydymas ir gelbėjimas turi atsverti jūsų užsidarymą turi kompensuoti pavojų, kurį jaučiate - nužmogėjimą. Ir tuo pat metu jūs nekenčiate savęs už tai, kad negalite žmonių mylėti. O labai stengiatės mylėti, ir kuo labiau stengiatės, tuo labiau jų nekenčiate - tokia jau ta priverstinė meilė.
Na, o kaip jums išeiti iš šio „užburto rato“? Tai įvyksta psichoterapijos metu, ir ši psichoterapija veikia ne kaip stebuklinga tabletė, o laipsniškai, žingsnis po žingsnio. Todėl jums tikrai reikia lankytis psichoterapijoje - ir individualioje, ir grupinėje, nelaukiant iš jos staigaus pagerėjimo. O ką galima jums pasakyti prieš tai?
Kai kuriuos dalykus psichoterapijos metu jūs atrastumėt pati. Tačiau kai kuriuos turite žinoti iš anksto.
Pirmiausia patikėkite, kad jūs jaučiate ne visus savo jausmus. Jūs rašote apie du labiausiai jums pažįstamus: neapykantą daugumai žmonių ir meilę artimiesiems. O ką, jei aš jums pasakyčiau, kad giliau, po jais, slypi visai kitokie jausmai?
Kaip bebūtų keista, mūsų jausmai panašūs į sluoksniuotą tortą: vienas sluoksnis - išorėje, o po juo slypi kiti sluoksniai, visai kitokio skonio ir spalvos. Pavyzdžiui, giliau už meilę artimiesiems žmonėms galiu slypėti kaltės jausmas, o šalia jo - pyktis jiems.
Šis jausmas dažnas tuomet, kai mums tenka atlikti „geruolių“ vaidmenį, tarkime, rūpintis sergančiais arba gyventi su labai mielais, „geručiais“ šalia savęs, kurie niekada nepyksta, elgiasi labai gražiai, taigi pykti ant savęs pagrindo mums neduoda.
Susiraskite „Youtube“ juokingą video klipą pavadinimu „Threw it on the ground“- ir jūs tai suprasite. Esmė ta, kad gerumas kartais blokuoja mūsų pyktį. Štai ir išeina, kad labai „geri“ žmonės mus erzina, nes verčia mus slopinti save. O kodėl mes turime slopinti save? Ką tokio mes dažniausiai savyje slopiname?
Atsakymą galima gauti iš kito jūsų suvokiamo jausmo. Iš neapykantos visiems kitiems - ne artimiems, o „svetimiems“ žmonėms. Ji, ši neapykanta „svetimiems“, neretai paslapčia adresuota artimiesiems. Tačiau tai dar ne viskas. Ši neapykanta, o ypač nuolatinis jūsų susierzinimas rodo, jog ne su artimais, o su tolimais žmonėmis jūs kai ką dar gilesnio slopinate. Ką?
Dažniausiai mes slopiname tai, kad nekęsdami kitų, mes iš tiesų jaučiamės viduje silpni ir priklausomi. Nuo ko priklausomi? Nuo tų pačių žmonių, kurių nekenčiame. Taip, taip, jūsų savimeilė neleidžia jums to pripažinti - bet viduje jums labai reikia nuo kažko priklausyti. Štai taip: sumažėti, susiglausti ir leistis būti apkabinta, paglostyta, palinguota. Taip, kaip vaikystėje, kai jums labai reikėjo apkabinimo. O aplinka buvo nesaugi. Tuomet vaikams ypač reikia meilės.
Ir kai mes būname dideli ir suaugę, mums reikia tuo paties. Reikia juo labiau, juo stipriau mes patys bandome kitus mylėti ir kitais rūpintis. Kiekvieno „gelbėtojo“ viduje slypi mažas išalkęs vaikas. O kad jūs kai ką gelbėjate, žinote pati, juk rašote: „stengiuosi kiek galėdama jiems padėti palaikydama juos morališkai, nes vienas iš jų serga, ir materialiai, nes jiems sunku finansiškai. Kartais pagalvoju, kad aš neturiu savo gyvenimo, nes pradėjau gyventi tėvų bėdomis“.
Ir ką jums su tuo daryti?
Prašosi atsakymas: atiduoti jų bėdas jiems. Bet tai skambėtų per daug egoistiškai, tiesa? Todėl tai gali būti tik jūsų pasirinkimas, o tam reikia išjausti visa tai. Būtent ne permąstyti - mąstymas tai atmestų iš karto, o išjausti. Ir tam, kad tai įvyktų, jums reikalinga speciali terpė - psichoterapinė, geriau grupinė. Juk nepasakysite jūs savo tikriems tėvams: „pasirūpinkite manimi!“ ir nepasakysite: „užteks man jums rūpintis, pakankamai aš vaikystėje visokio smurto prisižiūrėjau!“
Nepasakysite jūs šito dėl to, kad jie vargsta ir serga, o jūs įtikinote save, jog „viską atleidote“. Atleidote – reiškia, nebepykstate. Tačiau grįžkime į pradžią: nebepykstate, reiškia, pykote? O dėl ko pykote? Dėl to, kad ...
Ir vėl pasižiūrėkite į aplinkinius žmones. Jūs jų nekenčiate dėl to, kad jie neatlieka jums pakaitinių tėvų vaidmens. Dėl to, kad visi jie- „turtingi ir vargšai, darbingi ir bedarbiai“- užsiima savimi ir nemyli jūsų, nesirūpina jumis, nepalaiko jūsų. Taigi neatlieka gydomojo vaidmens jūsų gyvenime. Ar turėtų jie šį vaidmenį atlikti?
Plačiąja prasme - taip. Kiekviena visuomenė privalo rūpintis savo nariais. Kadangi ne visų tėvai būna idealūs - jūs tai puikiai žinote - visuomenė idealiu atveju įsipareigoja atsverti, padėti, pataisyti savo narių nelaimingą vaikystę. Ji tarsi turėtų suteikti žmogui „antrą šansą“, padovanoti jam „pakaitinę šeimą“.
Vartotojiška visuomenė to negali padaryti. O psichoterapinė bendruomenė gali. Tuo žmonės įsitikina psichoterapinėse ar palaikymo grupėse, kur „nusimeta kaukes“ ir kalba apie tai, ko iš tiesų nori. Psichoterapeutai žino, kur vyksta tokios grupės. Ir jos padeda pasijausti žmogumi tarp žmonių. Jūs tuo netikite?
Ir daug kas tuo netiki - daug kam visuomenė - tai svetimų, godžių, egoistiškų būtybių banda, vartojanti tai, ką jai siūlo. Tikrai yra už ką jos nekęsti. Tačiau iš tiesų kiekvienas šios bandos narys labai panašus į jus. Ir kiekvienam iš jų pažįstami jūsų jausmai.
Tik ne visiems pažįstami gilesni siekiai, slypintys po jais. Ir aš puikiai suprantu, kad kol kas jums šie mano žodžiai - tik žodžiai. Todėl tik atradusi pati, tik išgyvenus tikrovėje visa tai, kas sudaro jūsų vidinius išgyvenimus, jūs ir galite pasveikti. Psichoterapija nežadėtų jums malonumų ir palaimos. Psichoterapinis procesas kartais būna skaudus. Nebijokite šito skausmo. Kartais jis mus moko geriau, nei palaima.
Sėkmės jums.
Olegas Lapinas
