Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė
Gaila, kad nepaminėjote, kas šiame mergaitės elgesyje jums kelia nerimą. Kokias konkrečias interpretacijas jūs turite, kurios verčia suklusti, ar toks mergaitės elgesys yra normalus? Svarbu ir tai, ar jus jaudina dukrelės lėlyčių migdymo stilius, ar jos nenoras pripažinti, kad lėlytėms būtų „patogiau“ miegoti ant nugaros?
Jūsų klausime tikrai nemažai klaustukų, visgi remiantis negausiais sakiniais, norėčiau paliesti kelis vaiko žaidimo aspektus ir jo naudojimą mažylio vidinio pasaulio vertinimui.
Pirmiausia apsistosiu ties mažųjų žaidimų interpretavimu. Vienas atskiras vaiko žaidimo elementas vargiai gali būti informatyvus. Kad ši veikla atliktų diagnozavimo funkciją, reikia daug daugiau informacijos. Pradedant žiniomis apie vaiko patirtį šeimoje, santykius su jo artimais žmonėmis, kuo šiuo metu gyvena ir ką stebi mažylis. Baigiant tuo, kad žaidimą reikėtų stebėti kelis kartus, ilgesnį laiko tarpą, kad būtų galima atpažinti kokius nors „nenormalumus“.
Dėl to tiek vaiko žaidimo, tiek piešinių analizavimas tėvams dažniau sukelia nepagrįstą nerimą, nei duoda naudos savo vaiko pažinime.
Vaiko žaidimų ar piešinių interpretavimas nėra toks tiesmukiškas dalykas, kuriame galėtume pasakyti, jei vaikas lėlytę paguldė tokia poza, tai išgyvena tai, jei kitokia – kitaip.
Kita vertus, vaiko veikla visuomet turi prasmę. Vieną kartą ji atlieka modeliavimo vaidmenį, kitą – emocijų išreiškimo, trečią – sunkumų „išžaidimą“, bandymą susigyventi su jais. Tiek žaidimas, tiek piešimas yra vaiko būdas suvokti aplink jį vykstančius dalykus, integruoti juos į savo gyvenimą, o kartais įveikti iškylančius sunkumus, kurių turi visi vaikai be išimties. Dėl to paprastai šios veiklos yra pasikartojančios kurį laiką, o vėliau jos paliekamas, pereinama prie kitų vaikams svarbių dalykų, kitų žaidimo scenarijų.
Tai, ką derėtų žinoti tėvams apie vaiko žaidimą bei piešimą, jog tai yra išskirtinai vaiko reikalas. Ir ko jau ko, bet mažųjų nederėtų mokyti daryti nei vieno, nei kito. Tai yra nuostabi priemonė augti, išgyventi ir kurti savo visumą.
Suaugusieji, įsikišdami į vaiko žaidimų ir piešinių pasaulį, atneša daugiau sumaišties nei naudos. Vaikų nereikia mokyti kaip nors žaisti. Jie tai moka kur kas geriau nei mes. Kad ir ką reikštų lėlytės guldymas veiduku žemyn, jūsų mergaitei jis yra reikalingas. Net jei tai yra kažkoks jos sunkumas, ji tai gali išspręsti tiek, kiek jai reikia, „išžaisdama“ šį scenarijų. Svarbiausia jos nemokyti ir nereikalauti iš jos žaisti kitaip, nei ji nori.
Žaidimų ir piešinių terapija ir jų naudojimas diagnostiniams tikslas reikalauja kompetencijų, kurios paprastai prieinamos šioje srityje dirbantiems specialistams. Nepakanka perskaityti pavienį straipsnį ar netgi atskirą knygą ir taikyti savo kasdienoje ar vaiko stebėjime.
Dėl to svarbiau yra paklausti savęs, ar pastebite kokius nors kitokius mergaitės sunkumus, kurie reiškiasi kasdienėje jos būtyje, santykyje su jumis, kitais žmonėmis, raidoje, o žaidimas ir piešiniai telieka vaiko erdvė, kurios absoliuti ekspertė yra jūsų mergaitė.
Taigi norint atpažinti vaiko problemas, verta žiūrėti, kaip jis veikia kitose erdvės, ne piešinių ir žaidimų. Ir jei regite kitus vaiko sunkumus, galite kreiptis į specialistą.
Pabaigai, vaikų žaidimas mažyliams yra prasmingas ir reikalingas, kad jie galėtų išgyventi tai, ko jiems neleidžia suaugusiųjų nubrėžtos ribos. Dėl to labai natūralu, kad jūsų bandymą koreguoti dukra priima su pasipriešinimu ir bandymu atstovėti savo planą. Tai gali būti vienas pagrindinių dalykų, dėl ko lėlytė vis dar guli veiduku į pagalvę.
Sėkmės
Vaida
*****************************
Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite psichologui@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai).
