Psichologai rašo, kad Lietuvos visuomenė serga. Žinoma, serga. Bet kaip išlikti sveikam šiandien ir išauginti, apsaugoti savo vaiką tokioje aplinkoje?
Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė
Prisipažinsiu, jūsų klausimas man nesvetimas. Nuo pat vaikų atsiradimo nepatikliai žvelgiau į populiarius, tradicinius pasiūlymus vaikams, visur bandydama įžvelgti, ar tai tikrai geriausia mano vaikui, ar tai jo nesužalos, ar saugu.
Ar plačiajai visuomenei pritaikytos ugdymo erdvės tikrai saugios, nestingdančios, neformuojančios tokios asmenybės, kokia nenorėčiau matyti savo vaiką. Išties apstu informacijos ir pasirinkimų, kaip auginti vienokius ar kitokius žmones. Kaip pabrėžti vienus ir apriboti kitus jų ypatumus. Tačiau ilgainiui supratau, jog kone svarbiausias mano uždavinys su vaikais yra ne nutiesti jiems kelią ir apsaugoti nuo visokio blogio, bet tiesiog su jais būti visame kame. Ir kad saugumas ir nesaugumas yra ne aplink mus, o mūsų viduje.
Kodėl pasidalinau labiau kaip mamos, o ne psichologės patirtimi? Nes nemanau, jog galėčiau kaip nors komentuoti visuomenės skirtumus, juo labiau sunku apibendrinti visuomenę kaip nedalomą, nes nenuneigiant šių dienų iššūkių, manau, jog kiekvieni tėvai turėjo savąsias baimes, kurios kilo iš tuometinio laikmečio.
Tai, kas man buvo atradimas dorojantis su savo nerimu dėl laikmečio pavojų, tai supratimas, jog visą laiką galima galvoti apie tai, kaip baisu ir išties imti tikėti, jog aplinkui egzistuoja vieni pavojai, arba rinktis suteikti savo vaikui bent tiek šviesos, kiek jos yra ir tol, kol tai įmanoma.
Gal būt matėte Roberto Benigni filmą „Gyvenimas yra gražus“. Jame tėvas savo sūnui netgi gyvenimą žydų koncentracijos stovykloje sugebėjo pateikti kaip nuotykį, pasirinkdamas meilę, o ne baimę.
Būtent tai ir yra mūsų, kaip tėvų pareiga. Mylėti savo vaikus. Apsaugoti, reiškia padėti vaikui išmokti rinktis tai, kas jam iš ties yra geriausia. Ne kas populiaru, madinga, naudinga, bet kas yra geriausia jo kūnui ir sielai. O tai vaikas išmoksta tuomet, kai patiria kiek įmanoma daugiau meilės iš savo gimdytojų. Ir pažįsta tą geriausią.
Kitas svarbus aspektas yra mūsų pačių, kaip tėvų gebėjimas pasirinkti ir matyti ne tik blogus dalykus, kurių tikrai apstu mūsų gyvenime. Vaikai mato tokį pasaulį, kokį jiems parodo tėvai. Žinoma, jog ilgainiui jie tampa savarankiškomis asmenybėmis, kurias vargiai kaip nors galėsite apsaugoti. Tačiau jei jie turės pavyzdį, kaip išlikti sveikam nesveikoje visuomenėje, kaip išlikti mylinčiam neapykantos apsuptyje ar pasitikinčiam, kai visur bijoma, tai jiems bus dovana ir gelbėjimosi ratas.
Pasaulis nėra pats saugiausias, tačiau kol kas mes turime galimybę rinktis kaip jame būti. Pirmiausia mes, o iš paskos ir mūsų vaikai.
Vaida
Rašykite: psichologui@delfi.lt
