Kitas išeigines vėl tiksliai suskaičiuoju, padedu rankinę ir bijodama, bet prisiversdama tuo įsitikinti, labai trumpam išeinu. Sugrįžus pastebiu, kad rankinė buvo liesta. Iš karto prie jos susiskaičiuoju pinigus, trūksta vėl 40 litų. Sakau, padėk pinigus, ji juos padeda, bet meluoja, kad tai padarė tik šiandien, o anksčiau to nedarė.
Baisi liga (kleptomanija) jau gal pas ją seniai. Manau, kad tai ji daro jau pora metų, bet imdama smulkius pinigėlius įsitraukė jau ir pradėjau dažniau. Baisu pagalvot, jeigu ji jau pradėjo vogti ne
tik iš manęs. Ką patartumėt kaip elgtis, kad tai baigtųsi.
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
KODĖL PAAUGLĖ VAGILIAUJA?
Iš jūsų laiško nematyti, kad paauglė dukra sirgtų kleptomanija. Kleptomanijos metu žmogų traukia vogti visai nereikalingus daiktus, ir jį jaudina ne pats daiktas, o vogimo procesas. Tuomet vogdamas jis jaučia nesuvaldomą virpulį, malonų susijaudinimą, o kartais net orgazmą. Jūsų gi atveju vagiamas reikalingas dalykas- pinigai. Ir niekas nežino, ką tuo metu jaučia jūsų paauglė.
Todėl su ja būtinai turi pasikalbėti psichologas psichoterapeutas. Palikti šį reiškinį bendram supratimui arba „pedagoginėms“ priemonėms ( primušėme, apšaukėme, sugėdinome)- reiškia rizikuoti nepataikyti į esmę. O esmė paauglystės amžiuje trejopa: situacija, charakteris, liga.
Situacija dažniausiai būna štai kokia.
Paaugliai ima pinigus epizodiškai, dėl to, kad jiems labai reikia tuoj pat patenkinti savo poreikius: prasilošė, pasiėmusi didelę skolą, o ją reikalauja grąžinti tuoj pat; įsitraukė į kažkokį pogrindinį verslą, kur reikia nuolat dengti išlaidas; negali atsispirti neįsigijus kažkokio prestižinio daikto ar kita neatidėliotina situacija.
Prašyti pinigų, paauglės akimis, beprasmiška - tėvai perdėtai taupūs („šykštūs), užuot padėję, imtų pamokslauti, nesuprastų ir nuvertintų tai, ką vertina pati paauglė. Neimsi pinigų - kažkas primuš ar net užmuš. Neturėsi reikiamo daikto - išjuoks, jausiesi pažemintas. Pavogti - tiesiausias kelias.
Čia vagystė - situacinė, ir jei situacija pasibaigia, tai ir vagystės pasibaigia. Jei jūs su paaugle pasikalbėtumėte apie tai, kam ji naudoja pinigus, paaiškėtų, kokioje situacijoje ji save mato. Tačiau gali būti, kad tarp jūsų nėra pasitikėjimo ir pokalbis gali virsti riksmais.
Tokiam pokalbiui reikia mokėti klausytis nepuolant, ir girdėti tai, ką tau kalba. Tam reikia šiokio tokio neutralumo, laiko ir pasitikėjimo paaugle, o jūs jį praradote. Dėl to todėl tokiais atvejais su paaugliais geriau susikalba būtent neutralesni žmonės - paauglių psichologai ir psichoterapeutai.
Charakterio ypatumai taip pat gali būti svarbiausias vagysčių pagrindas. Yra net toks terminas: „patologinės charakterio reakcijos“, prie kurių priskiriamos ir smulkios vagystės, ir chuliganiškas elgesys, ir viešosios tvarkos pažeidimai. Reakcijos šios paaugliams atsiranda dėl to, kad apie pusė visų paauglių turi užaštrintą charakterio bruožą - „silpną vietą“. Ir jei į šitą silpną vietą pataiko kažkoks, aplinkinių akimis, mažai reikšmingas poveikis, paaugliai atsako į tai kažkokiu „piktybiniu“ elgesiu arba emocijomis - depresijomis bei neurozėmis.
Tarkime, patologinė „išsilaisvinimo“ ar „emancipacijos“ reakcija vystosi tam tikriems paaugliams, kuriuos vadina „hipertiminiai“, nes jiems yra nuolat pakelta nuotaika, o didelis poreikis rizikos ir nuotykių „atsimuša“ į monotonišką ir griežtą šeimos bei mokyklos režimą. Grubumas, meilės netekimas jiems nesukelia didelių pasekmių. O štai reglamentas - sukelia.
Situacija pataiko į silpną paauglio vietą, jam vystosi patologinė išsilaisvinimo reakcija - jis pabėga, sukelia maištą. Kitam gi paaugliui- „emociškai labilaus“, arba „besikeičiančios nuotaikos“ charakterio - režimas nesukelia didelių reakcijų, tačiau labai lengvai atsiranda pyktis ir depresija, jei kas nors pasakė kažką grubaus, atstūmė, išjuokė. Tuomet jis gali tyčia imti skriaudėjo daiktus ir juos gadinti, o pagautas tylėti, nes mano, jog jį dar labiau atstums. Jis tarsi „pasyviai“, t.y. tyliai reiškia agresiją, ir netgi savotiškai „prašosi“ baudžiamas, nes sugeba jausti kaltę. Jei tai „piktybinis“ elgesys, neretai jis nukreipia savo nusikalstamus veiksmus prieš tą žmogų, kuriam jaučia pyktį ir nuoskaudų.
Tuo tarpu pats „skriaudėjas“, būdamas kitokio charakterio, gali visai nesuprasti, kad yra skriaudėjas, iš kur kyla šis, jo akimis, visai netinkamas elgesys. Suprasti tai galėtų tik panašaus ar tokio pat charakterio tėtis, mama, mokytoja. Psichologai ir psichoterapeutai sprendžia ne pagal save, o moka diagnozuoti įvairius paauglių charakterius ir žino suaugusiųjų „silpnąsias vietas“. Todėl jie supranta, kodėl paaugliai reaguoja taip jautriai į vienus, o jų tėvai - į kitus įvykius.
Dažniausiai jie kalbasi su paaugliais, tuomet - su jų tėvais, ir išaiškina kiekvienai pusei, kuo pasižymi kita. Tai užima keliolika seansų, ir sėkmingu atveju tarp tėvų ir vaiko vystosi pasitikėjimas. Tuomet patologinis elgesys dažniausiai nyksta.
Ir tik trečioje vietoje – liga.
Vagystėmis kartais „malonina“ save paaugliai su ryškiais charakterio sutrikimais - psichopatai; kartais - sergantys psichinėmis ligomis (epilepsija), ir rečiausiai - tikra kleptomanija. Jei tai psichopatija, tuomet vagystės - ne svarbiausias dalykas, o svarbiausia, kaip toks paauglys vertina save, aplinką, kiek jis turi išvystytą gėdos, kaltės, užuojautos jausmą, kiek jis moka mylėti ir prisirišti. Kitaip sakant, apie psichopatiją sprendžia iš to, kiek jis yra išvystęs savo socialinius jausmus ( jungiančius mus su visuomene) ir kiek derina save prie normų.
Psichopatiškos paauglės turėtų defektų šioje sferoje nuo pat mažens, tarkime, būtų linkusios daryti žalą artimiems žmonėms be jokios situacijos, tiesiog manipuliuodamos jais, ir tai anksčiau ar vėliau pasireikštų už šeimos ribų - su kitais vaikais, mokytojais, giminaičiais bei kaimynais.
Psichoterapeutai neskubėtų jūsų paauglei diagnozuoti psichopatijos, nes tam reikia ilgo stebėjimo. Ir tik jei ji liktų tokia pat po kelerių metų, diagnozuotų psichopatiją. Koreguoti tokį elgesį labai sunku, jei išvis įmanoma.
Taigi tai, ką jūs pamatėte, kas jus neramina, ir dėl ko jūs rašote šį laišką, reikalauja profesionalios diagnostikos, tuomet būtų galimybė pakeisti šį elgesį ar bent blaiviai įvertinti savo šansus.
Manau, kad jūsų mieste yra psichologinė pedagoginė tarnyba, o didmiesčiuose jūs galite rasti ir psichoterapeutų ir netgi centrų, dirbančių su paaugliais.
Sėkmės.
Olegas Lapinas
Rašykite: psichologui@delfi.lt
