Man yra 20 metų, esu studentas. Atrodo, amžius savaime atsakytų į problemą – dauguma tokio amžiaus vaikinų nenori turėti vaikų, ir tai yra gan normalu. Tačiau jaučiu, kad ši problema yra ne vien amžiaus išdava.
Yra dalykai, kurių aš nesuprantu. Visų pirma, tai kodėl nenoras turėti vaikų yra smerkiamas. Kitaip tariant – kodėl turėti vaikų yra DAUGIAU nei norma (norma, nes dauguma porų nusprendžia jų turėti), vos ne kažkokia prievolė, nuo kurios nuklysti gali tik žmogus, kuriam kažkas yra rimtai netvarkoj.
Susidarė įspūdis – tiek iš psichologų straipsnių, tiek iš straipsnių komentarų, tiek iš gyvenimiškos patirties – kad tik nenorėti vaikų yra daugiau nei nenormalu – tai problema, kurią reikia taisyti. Tai ne pasirinkimas, tai problema. Tai dažnai siejama su noru nusipurtyti atsakomybės, bailumu, savanaudiškumu. Dėl to susikuria spaudimas, kurį ignoruoti nėra taip lengva.
Bet aš nesuprantu, kodėl žmogui yra „primesta“ prievolė turėti vaikų, o nenoras jų turėti yra traktuojamas kaip bandymas nusipurtyti atsakomybės, nors juk iš tikro jos pats nepasirinkai. Kitaip tariant – kas pasakė, kad žmogaus pareiga, atsakomybė yra turėti vaikų? Ar ne logiškiau būtų, kad pagal nutylėjimą šios pareigos nėra, bet žmogus gali ją prisiimti? Tada būtų teisingiau kaltinti jį atsakomybės nusipurtimu, jei jis pasižadėtų, ir nevykdytų.
Bet kada gi vyras pasižada? Kodėl elgiamasi taip, lyg jis prigimtinai yra pasižadėjęs turėti vaikų, ir tik turintis problemų gali šito „purtytis“? Tikiuosi, kad padėsit suprasti šitą reiškinį, kadangi tai yra viena iš priežasčių, keliančių problemą – aplinkinių spaudimas.
Kadangi turiu merginą, esu jai pasakęs savo dvejones ir nuogąstavimus – nenorėjau jos nemaloniai nustebinti vėliau, tad pasakiau, kas gresia – kad vaikų nebus, tad ji žinotų, kokia bus buvimo su manimi kaina. Ji šitą riziką priėmė, tačiau net po ilgų ir atvirų diskusijų aš jaučiu jos viltį, kad tai tik dėl jaunystės, ir kad vėliau aš apsigalvosiu. Mano mergina labai myli vaikus, ir, be abejo, nori ateity jų turėti. Nors ji supratinga, ir nebando manęs perkalbėti, jaučiu, kad vieną dieną gali kilti konfliktas, interesų nesutapimas.
Noriu užbėgti tai dienai už akių. Įprastas psichologų atsakymas panašiose situacijose – susirask žmogų, kurio interesai sutaptų. Tačiau aš nelinkęs bėgti nuo problemos, kol neįsitikinu, kad ji neišsprendžiama. Juolab, kad su savo mergina esu pažįstamas jau 5 metus, o esam pora beveik trejus – tokiam amžiuje, turbūt, tai nėra taip jau mažai. O santykiai eina tik geryn ir geryn, didelių nesutapimų ar konfliktų nėra. Tik šis, dėl vaikų, laukiantis savo laiko išlįsti.
Kaip suprantate, aš nenoriu įskaudinti mylimo žmogaus, nes žinau, kad motinystės instinktas yra labai stiprus, ir su juo kovoti labai sunku, net tvirtai apsisprendus tą daryti. Tad antroji problema yra kaltės ir atsakomybės jausmas prieš mylimą žmogų.
Trečia problema yra laikinumo, baigtinumo supratimas, ir noras palikti kažką po savęs. Dauguma žmonių, turinčių vaikų, dalinai išsprendžia šią problemą – jų pratęsimas yra jų atžalos. Žmogus, pasirinkęs neturėti vaikų, kenčia nuo nežinomybės, ką jis paliks šiam pasaulyje. Turint omeny, kad žmonių pasaulyje netrūksta, atrodytų, kad nesunku rast daug geresnių būdų įsiamžinti, tačiau instinktai daro savo, ir egzistencinis nerimas išlieka. Atrodo, tarytum yra kažkas, ko jokiais darbais nepaliksi po savęs...
Tačiau turiu paaiškinti, kodėl nenoriu turėti vaikų. Ištakų, aišku, reiktų ieškoti šeimoje. Nors aš turėjau nepaprastai gerus, rūpestingus tėvus, kurie stengėsi man duoti kiek galima daugiau, ir niekuo negaliu jų kaltinti, matyt, trūko kažko, ko jie tiesiog negalėjo duoti. Truputį jaučiau iš tėvo pusės, kad galbūt, giliai širdyje, jis gailėjosi, kad susilaukę vaikų (esam du, aš, ir mano jaunesnis brolis). Nors jis niekad to neparodė, aš jaučiau, kad jis nusivylė tuo „džiaugsmu“ auginti ir turėti vaiką.
Be to, man trūko ryšio su tėvu, ir šalia visų jo gerų darbų, aš mačiau ir dalykus, kurie man labai nepatiko (tai keista, turint omeny, kad tėvai pagrinde ir formavo mano vertybes), ir vėliau man buvo labai skaudu matyti, kad aš savyje pratęsiu daugiau tėvo trūkumų, nei privalumų. Norėjau juos ištaisyti, tačiau neįstengiau. Tačiau tai atskira tema. Esmė ta, kad bijau, labai bijau, jog tie mano trūkumai prasitęs mano vaikuose, o tai yra labai tikėtina. Be to, nesu tikras, kad galėčiau tinkamai auklėti savo vaiką.
Tipiška problema, ar ne? Dažnai psichologai sako: nesistenkite iš savo vaikų padaryti antžmogio, sugebančio viską, visur pirmūno, geriausio visose srityse, ir t.t., nes taip sužlugdysite jį. Tačiau jei turėčiau vaiką, būtent to ir norėčiau – kad jis neturėtų mano trūkumų, o būtų visur tobulas. Tai nei įmanoma, nei sveika. Tačiau kitaip nenorėčiau. Prie viso to, aš dar turiu baimę per daug rizikuoti. Į vaiką, norėdamas jam gero, turėčiau įdėti visą save, nepaprastai daug laiko, pastangų, širdies... Ir mane gąsdina neužtikrintumas.
O kas, jei visa tai bus veltui? Kas, jei, tarkim, vaikas žūtų? Vien mintis apie praradimą kažko, į ką būtų tiek daug įdėta – kalbu apie pastangas, jausmus, laiką, prisirišimą – man kelia siaubą. Tai ne tik kūrinys, žmogaus devintoji simfonija – tai dar ir žmogus, prieš kurį jauti kaltę, jog neapsaugojai. Alternatyva – priimti riziką kaip natūralią gyvenimo dalį, ir neprisirišti, nepersistengti, kad nelaimės atveju praradimo skausmas nebūtų toks didelis – manęs taip pat nežavi, nes „puse kojos“ kažką daryti man atrodo neprasminga, nenuoširdu, nepilna.
Šalia viso to, mane galima apkaltinti ir tuo, kuo paprastai yra kaltinami vyrai, nenorintys turėti vaikų – savanaudiška baimė prarasti moters dėmesį, meilę, laiką. Nesiginsiu, būtent taip ir yra. Esu skaitęs psichologų straipsnių, kuriuose rašomi būdai, kaip išsaugoti vyro ir moters artimumą, intymų gyvenimą, ką daryti, kad vaikas netaptų kliūtimi, ar nauju dėmesio, koncentracijos objektu.
Tačiau aš suprantu, kad net prie geriausių variantų, dėmesio padalinimas yra neišvengiamas. Neįmanoma juk ignoruoti vaiko. Vaikui reik daug skirti. Jausmų, laiko, pastangų, dėmesio, dar daug daug ko. Klausimas tik, ar ta kaina priimtina. Man – ne. Taip, čia mano savanaudiškumas, bet nesuprantu, kodėl aš PRIVALAU su kažkuo dalintis mylimą moterį. Ar aš kažkam įsipareigojau?
Ar aš kažkam kažką žadėjau? Kas yra tas, kuris pasakė, kad tai mano pareiga – turėt vaiką, ir su juo dalintis tai, kas man brangiausia? Mano idealios šeimos modelyje yra tik vyras ir moteris, o trečias asmuo man norom nenorom atrodo kaip invazija, konkurencija. Galų gale, mačiau tą ir savo šeimoj. Kaip tėvai besistengė, aš vis tiek jaučiau, kad esu kliūtis daugeliui jų norų, nors ir suprantu, kad jie patys tą pasirinko. Nenorėjau būti ta kliūtimi, jaučiau skolingas, jaučiau kaltę. Todėl ir susikūriau tokį idealų šeimos modelį – be vaiko.
Privalau dar paminėti, kad šiaip prieš vaikus nieko neturiu. Studijuodamas dar ir dirbu – mokau vaikus muzikos mokykloje groti. Puikiai sutariu su jais, santykiai labai šilti, jie patenkinti manim, aš – jais, man smagu dirbti su jais, viskas yra kuo puikiausiai. Nejaučiu jiems jokio priešiškumo, priešingai, džiaugiuosi, galėdamas dirbti su jais. Tačiau taip yra tik su svetimais vaikais. Kol nėra pernelyg artimo ryšio, atsakomybės, invazijos į šeimą, tol viskas yra tvarkoj. Tačiau mintis apie savą vaiką mane purto. Turbūt nėra pasaulyje dalyko, kurio labiau bijočiau.
Turbūt aiškiai išdėsčiau savo situaciją, ir problemą. Tik gal tikslo gerai neapibrėžiau. Žinau, kad problemas galiu išspręsti tik pats, psichologas už mane to nepadarys, tačiau aš daug ko nesuprantu, ir nežinau, kur eiti. Noriu suprasti visuomenės priešiškumo priežastį, savo neatitikimo su visuomenės norma priežastį, kaip išspręsti egzistencinio nerimo problemą, ir ką daryti, kad neįskaudinti mylimos merginos, bei kitų, kuriems tai svarbu – tarkim, tėvų. Kaip visą tai suderinti su mano nenoru turėti vaikų.
Dar noriu pridurti, kad nesu užsidaręs savo pozicijoje, ir neteigiu, kad visą gyvenimą bus taip, ir ne kitaip, kad mano požiūris ir norai niekad nesikeis. Lieku atviras pokyčiams, tačiau ir visgi, nujaučiu, kas labai tikėtinai gresia, ir ko, galų gale, aš noriu, ir manau, kad norėsiu...
Labai prašau jūsų komentaro. Atsiprašau, kad mano laiškas toks ilgas, bet pamaniau, kad sunku padėt žmogui, žinant mažai apie jo situaciją. Belieka tik siūlyt standartinius dalykus, gilintis į save, ir suprasti savo problemų prigimtį. Todėl stengiausi kiek galima daugiau įsigilinti šiame laiške. Taip pat turiu vilties, kad ši „išpažintis“ padės ir skaitytojams geriau suprasti poziciją, kurią taip dažnai smerkia.
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
AR REIKIA NORĖTI VAIKŲ?
Retai kada tenka perskaityti tokį realistišką laišką. Panašu, kad iš tiesų esi labai atvirai ir giliai įvertinęs savo situaciją ir savo motyvus.
Klausimas, kurį aš išgirdau tavo laiške, visiškai nesusijęs su tuo, kad privalu turėti vaikus. Klausimas kitoks: ar privalu jų norėti? Žinoma, kad ne. Joks norėjimas išvis negali būti prievolė. Norėjimas panašus į laisvą žmogaus pasiplaukiojimą jūroje. Niekas negali mūsų spausti, kur mums plaukti - mūsų noruose - nei kai tau dvidešimt, nei kai tau keturiasdešimt, nei kai tau aštuoniasdešimt.
O štai mūsų poreikiai norų neatsiklausia - spaudžia mus ir stumia. Tai jau - bangos, srovės, vėjas, žiburys- išorinis būtinumas. Ir yra dar vidinis būtinumas, jei mes privalome plaukti link kranto, ar žvejoti, ar ieškoti artimųjų, kur laukia ant kranto.
Todėl sulaukę tam tikro amžiaus - ir dešimties, ir dvidešimties, ir taip toliau - mes būtinai patys imame save vertinti: kaip sekėsi įvykdyti gyvenimo uždavinius? Panašu, kad tuomet mumyse veikia ne noras atitikti visuomenės standartus, o realūs poreikiai. Tarkime, tavo atveju - poreikis atrasti savo tapatybę - gauti atsakymą į klausimą „kas aš esu?“
Kiekviename amžiaus tarpsnyje atsiranda vis naujų klausimų. Tarkime, nepaisant tavo laiško, dažnam dvidešimtmečiui nekyla klausimų, ar jis jau turi vaikų ir ar nori jų. Tačiau jo uždavinys - surasti save, savo tapatybę, t.y. apibrėžti sau pačiam, kuo jis skiriasi nuo kitų ir kokią pasaulėžiūrą išpažįsta. Ką tu ir darai savo laiške - apibrėži save, su savo teisėmis, laisve, riba, skiriančia tave nuo kitų žmonių.
Jie nori vaikų, tu - ne. Ir ne tik tu vienas nenori, tokių žmonių yra daug. Todėl tau tenka apibrėžti save ir pozityviai: kam, kokiai žmonių grupei tu priklausai: ne tik „muzikos mokytojams“, bet ir „vaikų mylėtojams“, „ abejojantiems“, „vaikų priešams“, „atsidavusiems mokytojams, dirbantiems su vaikais“ ir t.t.
Iš tiesų nesvarbu, kokiai grupei tu save priskiri. Svarbu, kad nepriskyręs nenustosi klausęs. Ši, su tėvyste susijusi tavo tapatybės dalis, aiškiai dar tik kuriasi, ir tu jauti vidinį būtinumą ją kurti. Tai, kad galima visa tai pavadinti „vaikų mylėtojai“ ar „vaikų priešai“- žinoma, reliatyvūs pavadinimai, tačiau šis savęs apibrėžimas anaiptol nėra tik pavadinimas ar žodžių žaismas - tai realus tavo poreikis.
O štai jei tau būtų keturiasdešimt ir tu neturėtumei vaikų, tuomet labai apčiuopiamai iškiltų kitoks klausimas: „ką aš po savęs palieku?“, t.y. tu pats savęs klaustumei, kam tu pragyvenai, kam perdavei gyvybės dovaną, gautą iš tėvų. Ir vėl šie klausimai būtų ne tuščias tavo filosofavimas, bet poreikis - šį poreikį išduoda dažna keturiasdešimtmečių tarpe nerami būsena su svarstymais ar nepakeitus viso savo gyvenimo.
Taigi jei dvidešimtmetis negali neklausti: “kas aš toks?“, tai vyresnio amžiaus žmogus negali neklausti savęs „ką aš esu nuveikęs per tuos metus?“, „kuo aš pateisinau savo gyvenimą?“.
Tavo laiškas įdomus tuo, kad tu daugelį šių klausimų užduodi tarsi į priekį, matyt, ruošdamas sau atsakymus ateityje. Štai tu rašai: „Esmė ta, kad bijau, labai bijau, jog tie mano trūkumai prasitęs mano vaikuose, o tai yra labai tikėtina“. Taigi tu iš anksto bijai nepateisinti savo gyvenimo. Tu tarsi „pamatuoji“ tėvo rūbus, atrandi, kad atrodai su jais ne kaip, ir sakai: „Ne, man jie netinka“.
Ir paaiškini, kad nenori, kad tavo vaikas būtų netobulas, tarsi nepateisinęs kažkieno lūkesčių. Ir tai rodo, jog tavyje jau šiandien skamba šis vyresnio amžiaus vyro balsas: ar tu pateisinai savo gyvenimą?
Tu suvoki šį balsą kaip savo baimę. Tu bijai, jog vaiko gali netekti arba jis gali išaugti ne koks. Ir tai klausdamas tu priskiri save prie tėvų. Taip, tu jau tapai tėvu psichologiškai, dar neturėdamas vaikų. Kodėl?
Manau, kad to, apie ką tu rašai, bijo visi tėvai. Nėra jokio normalaus tėvo ar mamos, kurie nesvarstytų: ar mano vaikas tęsia mano privalumus, ar tik trūkumus? Labai daug tėvų dieną ir naktį svarsto: kas iš jo išaugs? Šis nerimas, kaip ir abejonės savimi, o taip pat baimė netekti vaiko - visa tai neramioji, įtemptoji normalios tėvystės dalis. Geriau už tave jos neišreikši: „Vien mintis apie praradimą kažko, į ką būtų tiek daug įdėta – kalbu apie pastangas, jausmus, laiką, prisirišimą – man kelia siaubą. Tai ne tik kūrinys, žmogaus devintoji simfonija – tai dar ir žmogus, prieš kurį jauti kaltę, jog neapsaugojai.“
Taigi, visi tėvai nori šito, tačiau niekam nepavyksta šį norą išpildyti būtent taip, būtent tuomet, ir būtent ta kaina, kurios norėjosi. Juk ir jau skambančios simfonijos skiriasi nuo tų , kurios tik ima skambėti kompozitoriaus galvoje. Vaikai iš tiesų dar ir laisvi, taigi paveldi nemažą dalį visokių savo tėvų bruožų, tačiau visuomet būna kiek kitokie, visuomet išbando save įvairiuose poliuose - nuo „einu tėčio keliu“ iki „tik ne taip, kaip mano tėtis“.
Matyt, tu jauti kaltę prieš tėvą už tai, kad trukdei jam. Štai tavo laiške yra mintis apie tai, kad tu nenori, jog tavo vaikas jaustųsi prieš tave kaltas, jei tau trukdytų: „Nenorėjau būti ta kliūtimi, jaučiausi skolingas, jaučiau kaltę. Todėl ir susikūriau tokį idealų šeimos modelį – be vaiko“.
Noriu priminti tau, kad visi vaikai kartais jaučia kaltę prieš tėvus. Nes tėvai negali visuomet jaustis laimingi vien vaikų dėka – jie irgi turi savo kantrybės ribas, savo teisę į laisvą laiką ir savo gyvenimo uždavinius. Todėl jie niekad negali būti nuolatos atsidavę vaikams, o vaikai negali visuomet tęsti tėvų privalumus apeidami trūkumus. Taigi, žiūrint į visa tai labai rimtai, mes visuomet vieni kitiems skolingi. Tačiau tėvai padovanoja mums gyvybę, o mes jiems šios skolos niekad neatiduosime - nebent perduodami šią dovaną savo vaikams.
Tikriausiai tu neatsitiktinai parinkai devintąją Bethoveno simfoniją savo minčiai pailiustruoti. Tik kalbi ne apie simfonijos, o apie žmogaus kūrimą. Kurčias Bethovenas kelerius metus prieš mirtį kuria vieną iš geriausių savo kūrinių, pirmą kartą panaudodamas jame žmogaus balsą, ir dar pavadinimas jos yra „Džiaugsmo simfonija“.
Matyt, į vaiką, tavo supratimu, tau irgi teks įdėti geriausia, ką tu turi - savo sugebėjimą džiaugtis bei savo žmogišką balsą. Tą, kuriuo tu taip puikiai reiški savo sielą. Džiaugiuosi, kad tavo ausis pagauna dar ir tavo paties balsą iš ateities, skirtą tau, dvidešimtmečiui: kaip tu pragyvenai tuos metus?
Noriu pasakyti tau tik viena: jei vaikas gims, jam patiks tavo balsas.
Sėkmės.
Olegas Lapinas
Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite psichologui@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai).
