aA
Kai draugės sūnui Juliukui buvo keli mėnesiai, visi aplinkiniai tik ir aikčiojo – koks ramus ir geras vaikas! Pyplys iš tiesų buvo ypatingai ramus, kai nemiegodavo, šypsodavosi savo bedante burnyte visam pasauliui ir, rodos, nė neketino verkti. Tačiau neseniai aplankiusi draugę, pamačiau visai kitokį vaiką.
Psichologė apie tėvus, niekada nesakančius „ne“
© Adobe Stock

Tą patį patvirtino ir ji pati – pusantrų sulaukęs berniukas klykė ko nors negavęs, šaižiai spygavo iš lauko nešamas į kambarį, neleisdavo mamai kalbėti telefonu, reikalavo TV pultelio… Draugė tik bejėgiškai ištarė: „kažin, kaip jie iš angeliukų virsta visiškais ožiais? Rodos, taip jį myluojame, glaudžiame, o čia…“

Asmens sveikatos klinikos psichologė Vita Čioraitienė teigia, kad būtų keisčiau, jei vaikas nepasiektų šio natūralaus, vadinamojo separacijos individualizacijos raidos tarpsnio. Ji tęsiasi nuo pusės metų iki kol vaikučiui sueis treji. Nuo gimimo buvęs visiškai priklausomas nuo mamos, su ja susiliejęs, vaikas ima po truputį atsiskirti, pajaučia savo „valdžią“, bando manipuliuoti aplinkiniais ir nusistatyti „ribas“, t.y. – kiek ir ko jam yra leidžiama. Kasdien tyrinėdamas pasaulį, mažylis per šį laiką jis tampa savarankiškas ir suvokia, kad jis daug ką gali pats. Kol savarankiškumo tik mokosi, vaikas vis atsiskiria nuo mamos, ir vėl pas ją grįžta, pasijutęs nesaugiai, išsigandęs jį supančio, dar nepažinto pasaulio. Todėl labai svarbu, kaip mama ir tėtis reaguoja į savo mažojo tyrinėtojo „atradimus“, ar geba paleisti jį, ir, nepaisydami to, koks jis grįžta (verkiantis, besiožiuojantis ir pan.), priimti bei suteikti saugumo, stabilumo jausmą. Dažnas atvejis – kai vaikui reikia mamos dėmesio, ji būna užsiėmusi, pavargusi ar net pikta (kartais pati to nesuvokdama), tada mažylis patiria dvigubą stresą – iš pradžių jis susiduria su pasauliu (didelis šuo, garsiai burzgianti mašina, neatsidarantis stalčius ir pan.), o ieškodamas prieglobsčio pas svarbiausią žmogų – mamą, susiduria su neigiama jos emocija. Vaikas dar nemoka išreikšti nerimo kitaip, nei verkdamas, trypdamas kojytėmis ar spiegdamas – visais tais būdais, kuriuos liaudiškai vadiname „ožiais“. Kita klaida, – jei į vaiko nerimą tėvai reaguoja dar didesniu, perdėtu nerimu, taip dar labiau išgąsdindami vaiką, juk jei net mama taip išsigando, vadinasi pasaulis išties labai baisus! Teisingiau būtų nuraminti vaiką ir paskatinti jį naujiems tyrinėjimams.

Faktas – žviegiantis, besispardantis pyplys – vaizdelis ne silpnų nervų savininkams. Net kantriausi tėvai pavargsta, visą dieną ramindami „ožiuką“. Visgi psichologai pataria pasistengti neįsiaudrinti, išlikti ramiems ir „talpinti“ savyje vaiko jausmus. Tai reiškia, kad turime pripažinti mažylio teisę pykti, verkti, būti išsigandusiu, nenorėti, kad mes išeitume ir t.t. Užsiožiavusiam mažajam reikėtų ramiu tonu pasakyti, kad suprantame, kaip jis jaučiasi. Pavyzdžiui: „suprantu, kad tau dabar yra pikta, kad negali dar pabūti lauke, tačiau šiuo metu negaliu tau leisti ilgiau žaisti, nes turime važiuoti pas močiutę“. Be abejo, susikalbėti su pusantrų – dvejų metų vaiku, o dar verkiančiu – nelengvas darbas. Tačiau ramus mamytės balsas, jos vidinis nusiteikimas, kad vaiką priima su visais jo jausmais, galų gale – dėmesio parodymas, bet ne guodimas, turėtų padėti nurimti greičiau.

Pasiekę 18–24 mėnesių tarpsnį, vaikai išgyvena laikotarpį, kai paleisti tėtį ir mamą staiga vėl tampa sunkiau, nei jau buvo. Tuo metu svarbu neatstumti mažylio, neversti jo atsiskirti. Pasijutęs saugus, ir vėl elgsis kaip įprasta.

Psichologė apie tėvus, niekada nesakančius „ne“
© Vida Press

Mąstote, kodėl jūsų vaikas ožiuojasi? Ogi dėl to, kad kol kas nemoka kitaip išreikšti savo emocijų ir su jomis tvarkytis. Be to mažasis suvokia, kad turi jums ypatingų galių – tad visais būdais bando, kiek gi jam leisite. Asmens sveikatos klinikos psichologė V. Čioraitienė primena, kad elgesio ribos vaikui tiesiog būtinos. Tėvai, niekada nesakantys „ne“, iš tiesų ne padeda, bet kenkia savo vaikui, kuris, galėdamas daryti bet ką, jaučiasi nesaugus. Tačiau ribos turėtų būti pagrįstos. Pamąstykime, kiek kartų draudžiame tai, ko iš tiesų daryti negalima, ir kiek mūsų draudimų susiję su tuo, kad vaiko veikla paprasčiausiai trukdo mums ilsėtis ar užsiimti savo reikalais? Tarkim, į pilną puodų spintelę lendantis vaikas – jis tai daro iš smalsumo, tai jo būdas pažinti pasaulį. Tačiau nereta mama neleidžia to daryti, nes tuomet jai tektų nuolat stovėti šalia, kol mažasis žais su puodais, saugoti, kad jų nesugadintų, o vėliau viską sutvarkyti. Taigi, vienas iš būdų sumažinti „ožiukams“ – talkinti vaikui ten, kur įmanoma, ir drausti tik tai, ko pagrįstai negalima daryti. Vaiko kaprizus skatina tiek mamytės ar tėčio abejingumas, tiek jų perdėta globa, bandymai nuo visko apsaugoti. Pusantrų metų mažylio maištas dažnai sukelia tėvų susierzinimą – tačiau psichologai tikina, kad tai ne vaiko charakterio yda, bet savojo „aš“ pajautimo padariniai. Keli patarimai, kaip reaguoti į vaikučio kaprizus:

Šalia „negalima“, sakykite ir „galima“, taip leisite vaikui rinktis, jis nesijaus tik kontroliuojamas. Pavyzdžiui: „Negalima atidarinėti šio stalčiaus, bet gali pažaisti su šia spintele“.
Nuoseklumas. Riba, kuri šiandien yra, o rytoj nebėra, nes mama pavargusi – vaikui tiesiog neegzistuoja.

Kartojimas. Tokio amžiaus vaikams būtina kartoti, ko iš jų norima. Be to, būtina skirti pakankamai dėmesio, nes kartais vaikai ožiuojasi, reikalaudami tėvų dėmesio, kurio jiems stinga.
Išsiaiškinkite, dėl ko vaikas klykia. Guodžiamas kai nėra dėl ko guosti, vaikas pripras, kad verkdamas gali gauti mamos švelnumo ir dėmesio. Jei verkia, nes kažko neleidote – guosti taip pat nėra ko. Tačiau priimti vaiko emocijas būtina. Jei vaikas pajaučia mamos susierzinimą, jis dar labiau suirzta, tad pasistenkite išlikti rami

Leiskite vaikui pykti ar liūdėti. Ramiai pasakykite, kad suprantate, jog jam pikta, kad negavo naujo žaislo, ar negalima eiti į balkoną, bet šiuo metu kitaip nebus. Po to pabandykite natūraliai nukreipti vaiko dėmesį kitur. Įvardijamas emocijas išgyventi lengviau ir vaikams, ir suaugusiems.
Dar viena padidėjusio kaprizingumo priežastis – ilgesys. Dabartinis gyvenimas šuoliais neleidžia šeimoms būti kartu tiek, kiek reikėtų. Tuo tarpu buvimo kartu su mama poreikis vaikui iki trejų metų yra labai svarbus. Tyrimai rodo, kad iki metų vaikas, paliktas su močiute ar aukle galvoja, kad mama ir tėtė nebegrįš. Jis mąsto: „jei nematau, vadinasi nėra“. Nuo metų iki trejų mažyliai palaipsniui suvokia, kad mama išeina, bet ji ir grįžta, tačiau ilgesniam laikui paliktas, toks pyplys patiria didelį stresą. Jis ilgisi, o „atgavęs“ tėvus nežino, kaip reaguoti – nes nori prisiglausti, bet kiek nepasitiki jais „o kas, jei vėl išeis?“. Kaip vaikas reaguoja į mamos ar tėvo išėjimą ir grįžimą, priklauso nuo jo jautrumo. Mažiau sutrikdyti, saugumo jausmą iš mamos dar iki metų gavę vaikučiai yra emociškai stabilesni, tad paleidžia mamą lengviau, greitai susitaiko su tuo, kad jos dabar nėra, žaidžia, valgo, o susitikęs, lengvai priima. Jautresni, nesaugiai besijaučiantys mažiukai itin maištauja prieš tai, kad bus palikti, gali liūdėti, prastai valgyti ar miegoti, o sulaukę grįžusių tėvų dar kone visą dieną vaikščioti aplinkui, žiūrėti į juos, kaip į nepažįstamus.

Psichologai teigia, kad 18–24 mėnesių krizė – viena sunkiausių, nes tai kaprizų ir ribų nustatymo laikas. Eidamas trečiuosius metus, vaikas pereina į kitą raidos etapą – atsiskyręs nuo mamos, ima daugiau bendrauti su aplinkiniais, gali ilgiau žaisti vienas. Tiesa…tuomet ateina vadinamoji trijų metų krizė, bet apie ją – kitą kartą.

Parengė asklinika.lt

http://psichika.eu
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

D+Kalbino Daiva Žeimytė-Bilienė, parengė Laura Tarandaitė

Dulkys apie interpeliaciją: pirmas žmogus, kuriam nunešiau savo planą, buvo šalies prezidentas siūlo galvoti apie kitokias gydymo paslaugų kainas

Sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys neskuba atsakyti į Seimo opozicijos pasirašytą...

D+Aistė Žebrauskienė

3 investavimo pamokos pagal Mauricą: kokių kvailysčių nedaryti ir kaip gauti didžiausią grąžą

„Jeigu mes tiek taupytume ir taip investuotume kaip Švedija, tai galėtume pasikelti savo...

Jasikevičius po lengvos pergalės gyrė ne tik Jokubaitį, bet ir Zdovcą (1)

„Barcelonai“ su Kauno „Žalgiriu“ nesužaidus nė keturių minučių Šarūnas Jasikevičius...

Savaitgalį – žiemiškai orai: kai kur smarkiai snigs

Į šalį atslinkęs pietinis ciklonas atneš orų permainas ir žiemišką nuotaiką.

Šaro „Barca“ parodė klasę – „Žalgiriui“ leido kvėpuoti tik pusę kėlinio (234)

Penktadienio vakarą „Palau Blaugrana“ arenoje vykusiose Eurolygos 12-ojo turo rungtynėse turnyro...

Mokslininkai skubiai imasi naujojo COVID-19 varianto: tokios perdavimo spartos nebuvo nuo pat pandemijos pradžios baiminamasi, kad omikron „atims karūną“ iš delta atmainos (140)

Pietų Afrikos mokslininkai stengiasi žaibiškai išsiaiškinti, kaip greitai gali plisti naujojo...

Savo balso nebepažinęs Maksvytis braukė prakaitą: net nepavyko išeiti į Klaipėdą pasivaikščioti (7)

25:0 – tokiu spurtu po padrikos rungtynių pradžios raumenis pramankštinusi Lietuvos rinktinė...

D+Jurga Grigienė

Steve'ą Jobsą gydęs gydytojas apie galimybes įveikti vėžį: kai kurie jo patarimai dėl gyvensenos, mitybos ir papildų gali šokiruoti (1)

Medicinos ir inžinerijos profesorius, daktaras Davidas B. Agusas, dėstantis Pietų Kalifornijos...

Po pirmosios pergalės – skaudi procedūra: į Čekiją rinktinė keliaus sumažėjusi (5)

Lietuvos rinktinės vairininkas Kazys Maksvytis iš karto po mačo su Bulgarija atsisveikino su...

Imunologas Strioga apie naująją koronaviruso atmainą: gali kilti nauja pandemijos banga (71)

Imunologas Marius Strioga paaiškino, kodėl naujoji koronaviruso atmaina , jau gavusi omikron...