Per karantiną finansiškai „nuskausminti“ tėvai anksčiau bent iš dalies gelbėjusių stovyklų greičiausiai neįpirks, o ką daryti su nuobodžiaujančiais vaikais – nežinia, rašoma pranešime spaudai.
Kaip pasakoja Izraelio Feuersteino institute vaikų mokymo licencijas įgijusi „Vaikų linijos“ savanorė, neformaliojo ugdymo pedagogė Ligita Pareigienė, dalis vaikų greičiausiai bus „patikėta“ kompiuterių globai. O tai ne tik neskatina jauno žmogaus savarankiškumo ir kūrybiškumo, bet lemia priklausomybę. Atrodytų, į virtualų pasaulį pasinėrę vaikai neprivalo priimti jokių sprendimų ar prisiimti atsakomybės, tačiau tai netiesa – žaidimuose jie nuolat sprendžia, kaip įveikti vieną lygį bei pakliūti į kitą, kaip laimėti žaidimą ar jo dalį. Šie įgūdžiai gali praversti, tačiau žala yra didesnė, nei nauda. Vaikai būna išsiblaškę, nervingi, kartais net tampa agresyvūs.
Neformaliojo ugdymo specialistė, pati trijų vaikų mama, dalinasi praktiškais, pačios išbandytais patarimais, kuriuos taiko kiekvieną dieną.
„Svarbiausia, pasitikėjimas vaikais, ir, žinoma, disciplina, taisyklės, režimas. Ryte atsibudęs vaikas privalo nusiprausti, apsirengti, pavalgyti ir užsiimti veikla, kurią su tėvais yra suderinęs iš anksto. Jei tai kompiuteris ar planšetė, po tam tikro naudojimosi laiko rekomenduoju įvesti taisyklę – vaikas turi atlikti V. Beitco metodika paremtus pratimus akims pailsėti. Tarkim, užsimerkia, užsidengia akis ir bent penkias minutes pabūna visiškoje tamsoje ir ramybėje – akys ilsisi. Tada pro langą tegu pasižiūri į lauką ir ten suranda patį tolimiausią objektą, pabando jį patyrinėti. Gal ten senas bokštas? Kokios jo spalvos? Gal jis rūksta? Verta akimis susiradus paukštį kurį laiką jį sekti. Tai labai paprasti, mažai laiko užimantys ir net mažesniems vaikams nesunkūs pratimai, kurie, atliekami du, tris ar penkis kartus per dieną (tai jau jūsų susitarimo su vaiku reikalas), leis jausti, kad atžalos akys yra tausojamos“, – patarimus dalija L. Pareigienė.
Profesorius Reuvenas Feuersteinas pasauliui žinomas kaip tarpininkavimo mokytojas ir kognityvinių struktūrų kintamumo teorijų bei praktinio šias teorijas apimančio metodo autorius. Jo metodas – tai unikali mokymosi potencialo vertinimo ir ugdymo sistema, padėjusi šimtams tūkstančių žmonių visame pasaulyje pagerinti mokymąsi, mąstymą ir intelektinius gebėjimus nepriklausomai nuo amžiaus, mokymosi sunkumų ar sutrikimų. Šis metodas taikomas daugiau nei 40 pasaulio šalių. Specialios programos jau išverstos į 18 pagrindinių Europos ir Azijos kalbų. Metodas plačiai taikomas tiek švietimo ir ugdymo, tiek ir klinikinėje bei darbo srityse.
Kaip iš namų išvyti nuobodulį?
Vaikas skundžiasi, kad nėra ką veikti, nepadeda tvarkytis namuose, o geriausias jo draugas – kompiuteris? Sudarykite veiklų sąrašą. Kiekvienas šeimos narys – mama, tėtis ir vaikas – surašo, ką, jo nuomone, vaikas turėtų atlikti per dieną. Mamos ir tėčio sąraše greičiausia rasime kambario susitvarkymą, mankštą, knygos skaitymą, pratimus akims ilsinti, sraigių ar skruzdėlių gyvenimo stebėjimą lauke, stalo žaidimus. Vaikas, tikėtina, akcentuosis į kompiuterinius žaidimus, tačiau sudėjus mamos, tėčio ir vaiko sąrašą į vieną didelę veiklų bazę, greičiausiai nustebę liks visi – kiek daug galima nuveikti nesinaudojant vien elektroniniais prietaisais. Svarbiausia, vaiko veiklų nekritikuoti ir būtinai įtraukti į dienos ar savaitės tvarkaraštį. Jei matote, kad laikas su kompiuteriu per ilgas, būtina tartis ir kalbėti, kodėl Jums atrodo šis laikas netinkamas, pateikti savo argumentus, bet ne patiems tą laiką sutrumpinti.
„Vaikas, turėdamas šeimos sudarytą veiklų sąrašą, pats renkasi, kada ką turi atlikti dienos eigoje, tik svarbu laikytis tvarkos – lėkštės sutvarkomos po maisto, o ne vakare prieš miegą, akių pratimai atliekami iš karto pasinaudojus planšete ar kompiuteriu, o ne po valandos ar dviejų. Net paskatinkite sūnų /dukrą dėti varneles ties atliktais darbais“, – pataria L. Pareigienė. O atlikus visus darbus, savaitgalį laukia ledai. Ir, žinoma, skatinkite, girkite, motyvuokite atžalą. Kuo mažiau negatyvo ar kritikos.
„Pasižadėkite sau kiekvieną dieną vaikui pasakyti tris-penkis komplimentus. Bet pelnytus. Ne abstrakčius, nieko nereiškiančius, tokius, kaip „šaunuolis“, o tikrus, nuoširdžius. Tarkim, jūsų sūnui niekaip nepavyksta atlikti matematikos užduoties, jis dėl to labai nusiminęs ir nebejaučia motyvacijos stengtis bandyti spręsti uždavinį dar ir dar, kol išspręs. Nieko nesakykite apie jo matematinius gebėjimus, neguoskite tuščiais žodžiais. Apsižvalgykite – gal sūnaus vadovėlis ir knyga labai tvarkingai prižiūrėti, o raštas preciziškai gražus? Pagirkite už tai. Pastebėkite ir pagirkite. Nukreipkite mintis nuo nesėkmės, parodydami pozityvius dalykus. Pamatysite, kaip nuoširdžiai pagirtas vaikas nueis spręsti tos sunkios užduoties ir ją tikrai išspręs. Menas vaiko paliktoje netvarkoje sugebėti įžvelgti kažką pozityvaus, tačiau tą padaryti būtina. Jei supykote ir norite pasakyti kažką negero ar negražaus, sustokite, trumpam atsitraukite nuo situacijos ir tik tada prisėskite pasikalbėti su savo vaiku“, – sako trijų vaikų mama. Visi Ligitos patarimai pritaikyti, išbandyti ir veikiantys. – „Tiesa, viską padaryti pavyksta ne iš karto. Kai šeimoje trys labai skirtingi paaugliai, kiekvienas jų su savais poreikiais ir lūkesčiais, o dar darbas bei savanoriavimas, kartais būni pernelyg pavargęs, kad rastum tuos tris komplimentus kiekvienam iš trijų vaikų. Tačiau būtina tą padaryti. Jūsų vaikų gerovei“, – tikina ji.
Nuoširdus pokalbis su paaugliu – misija neįmanoma?
„Svarbiausia, ką turite žinoti – nesvarbu, kokia sudėtinga atrodo situacija, jūs su savo vaiku galite ją išspręsti. Be galo svarbu susilaikyti nuo kritikos, reikalavimų ir patarimų, jei vaikas jų neprašo. Kalbėdami su vaiku, nesvarbu, koks jo amžius, užduokite klausimus, prasidedančius raide K. Tiesa, yra dvi išimtys: nevalia užduoti klausimo, prasidedančio žodžiu „kodėl“, kuris dažniausiai nuskamba, kaip priekaištas, ir klausimo, prasidedančio žodeliu „ar“, kuriam yra tik du trumpi atsakymai „taip“ arba „ne“, o tai visai neveda prie tolimesnio pokalbio. Klausimą „kodėl“ galima keisti į „kaip tu galvoji, kokia priežastis?“, „kas paskatino?“ O visi kiti privalo būti užduoti – kaip tu jautiesi, kaip manai, ką galvoji, ką planuoji, ko tu norėtum, kaip tai padarytum. Daug daug jų yra. Skatinkite vaiką išsikalbėti. Kai jaunas žmogus kalba, jis girdi ir pats save, visus savo pasakytus žodžius dar kartą perfiltruoja ir pagaliau pats save supranta. Nes pasakoti – tai išgyventi viską iš naujo. Leiskime savo vaikams neslėpti jausmų, išgyventi ir suprasti juos“, – pataria Ligita.
Tiesa, čia galioja viena geležinė taisyklė: jei kažką vaikui pažadėjote, pavyzdžiui, išsaugoti paslaptį, niekam neprasitarti apie pokalbio turinį ar padėti bet kurioje situacijoje, savo žodžio privalote laikytis. Vieną kartą apgausite, ir viskas – kad ir kokie būtų jūsų ketinimai, vaikas jų nebepriims, nebeprisileis jūsų ir nebeleis padėti“, – pataria L. Pareigienė.
Beje, ji pirmoji ir kol kas vienintelė Lietuvoje, pastebėjusi, su kokiomis problemomis susiduria tėvai ir vaikai vasaros metu ir prasidėjus mokslams, sukūrė unikalią stovyklą „Mokslai vasaros ritmu“. Ši stovykla padės vaikams nepamiršti pagrindinių dalykų, kurių išmoko per praėjusius mokslo metus. Įvairių užduočių pagalba vaikai ne tik atgaivins žinias, bet ir turės galimybę išsiaiškinti tai, ko nelabai suprato.
Taip pat vaikai kasdien atliks logines bei Feuerstein kognityvinio ugdymo užduotis, kurios moko mokytis ir susikaupti. Įdomios, įtraukiančios ir nestandartinės užduotys neleis vaikų smegenims per vasarą „užmigti“. O grįžę namo vaikai įgytus įgūdžius kartu su tėvais taiko namuose.
„Esu įkūrusi Viešąją įstaigą „Laikas kartu“, dirbau ir dirbsiu su vaikais visą vasarą, organizuosiu įvairias stovyklas, kuriose, beje, beveik kiekvieną kartą būna socialiai remtinų vaikų iš sunkiau gyvenančių šeimų. Nes vaikams to reikia. Visiems. Net ir maniškiams, kurie stovyklų metu padeda darbuose ir taip mokosi užsidirbti pinigų. Nes mūsų namuose galioja auksinė taisyklė: nori geresnio telefono – turi pelnyti“, – šypsosi dviejų (17 ir 12 m.) dukrų ir trylikamečio berniuko mama.
