Kai kūrėme pasaulį smėlio dėžėje, įgyvendindami savo fantazijas, mūsų vidinis „aš“ dar nebuvo skilęs į kūną ir sielą.
Nėra jokių „neįmanoma“
„Vaikystėje žaidimai su smėliu buvo tokie pat būtini kaip mamos pagaminti pietūs. Žaisdami buvome laisvi, kūrybiški ir mūsų vidinis vaikas iki šiol ilgisi tokios vienovės tarp minčių, svajonių, kūno ir jausmų, kai nebuvo jokių „neįmanoma“, – sako jungiškosios krypties psichoanalitikė Elona Ilgiuvienė.
Pasak jos, suaugę vis labiau specializavomės, darėmės vis protingesni ir vis labiau susivaržėme, nustojome svajoti, kurti, pamiršome sapnus ir smėlio kūrinių poeziją. Žmogaus gyvenime viskas vienodai svarbu: darbas, bendravimas, meilė, žaidimas. Daugelis sugeba gerai dirbti, jiems neblogai sekasi bendrauti, o mylėti ir žaisti – niekaip nepavyksta.
Tokį žmogų tenka pratinti prie jo paties jausmų, vidinio pasaulio. Per smėlio dėžę galime priartėti prie savo emocinių konfliktų, problemų, sunkių jausmų. Juos lengviau atpažinti ir įvardinti perkėlus į smėlio formas ir figūrėles. Tai padeda sumažinti agresiją, kitus sunkius jausmus, jie nebe taip vargina, atsiranda galimybė juos suprasti, su jais derėtis, suvokti, iš kur jie kyla.
Kai kurie pacientai ateina jau žinodami apie šį psichoterapijos metodą, jį jau išbandę ar norėdami išbandyti, todėl su jais ir dirbama daugiausia taikant smėlio terapiją. Kai kuriems ji pasiūloma vėliau, kaip papildomas metodas. Vieni sutinka išbandyti, bet buvo ir atsisakiusiųjų, teigia pašnekovė.
Smėlio terapija atrodo nepriimtina labai racionaliems žmonėms, kurie nori viską kontroliuoti, bijo savęs, kuriems sunku rodyti jausmus, apie juos kalbėti. Jiems atrodo, kad tai visiška nesąmonė. Tai labiau būdinga vyrams, bet yra ir moterų, ypač tarp linkusių daryti karjerą perfekcionisčių.
Dėžės ir figūrėlių kolekcija
Visą E. Ilgiuvienės konsultacijų kabineto kampą užima atviros lentynos su margaspalve mažyčių figūrėlių ir įvairiausių smulkių objektų kolekcija, kuri apima kiek įmanoma daugiau gamtos ir žmogaus veiklos sričių. Bet pasitaiko, kad tarp jų pacientas vis tiek neranda tos vienintelės, panašios į jį.
Tai įvairių istorinių laikotarpių ir veiklų, skirtingo amžiaus žmonės, pasakų ir mitų veikėjai, gyvūnai, augalai, namai, šventyklos ir religiniai simboliai, tiltai, automobiliai. Taip pat gamtinės medžiagos – akmenys, medis, stiklo akmenėliai, kriauklės – iš jų galima konstruoti trūkstamus objektus.
Šalia dvi smėlio dėžės aukštomis kojomis, primenančios stalus. Jos su ratukais, kad būtų patogiau pastumti ar prieiti iš bet kurios pusės. Dėžės išklotos ryškiai žydra vandeniui atsparia plėvele, simbolizuojančia vandenį arba dangų. Kodėl dvi? Vienoje – sausas smėlis, kitoje – šlapias, kad būtų galima pasirinkti, su kuriuo norite žaisti.
Smėlio dėžės terapiją E. Ilgiuvienė pradėjo taikyti kaip vieną pagalbinių psichoterapijos metodų prieš penkerius metus. Per savo asmeninę psichoanalizę patyrusi šio metodo poveikį, artimiau su juo susipažino Šveicarijoje. Čia žinių bei patirties ji sėmėsi iš Martino Kalffo, smėlio dėžės terapijos specialisto, šio psichoterapijos metodo kūrėjos Doros M. Kalff sūnaus.
„Simboliška ir nuostabu, kad susitikome tame pačiame name: ir smėlis, ir figūrėlių kolekcija buvo tie patys, su kuriais dirbo garsioji jo motina“, – pasakoja psichoanalitikė.
Suteikiama visiška laisvė
Kiekvienas su smėliu ar figūrėlėmis gali daryti tai, ką nori: piešti ant smėlio, jį formuoti, kurti paveikslą naudodamasis figūrėlėmis, pasakoti istoriją. Neduodama jokių instrukcijų, galima laisvai žaisti.
Vaikams tai labai patinka, jie visiškai natūraliai ima statyti pilis, tiesti kelius, kurti ežerus, miškus, kalnus, dėlioti gyvūnus ir žmones, kol užpildo visą dėžės erdvę. Suaugusiuosius taip pat traukia tuščia smėlio erdvė, kurioje viskas vis dar įmanoma, tačiau kai kurie sustingsta priešais dėžę kaip prieš tuščią baltą lapą.
„Jie bijo patys savęs – savo nuslopintų impulsų, sunkių jausmų, gąsdinančių fantazijų. Vis dėlto visi turi poreikį išreikšti savo vidinį pasaulį, suteikti jam formą, ir nors pradžioje smėlio dėžė atrodo gąsdinanti, ilgainiui žmogus ima ją suvokti kaip gydančią“, – komentuoja E. Ilgiuvienė.
Terapeuto užduotis – sukurti laisvą ir saugią erdvę, kurioje klientas būtų besąlygiškai priimamas ir nesijaustų vienišas. Tuomet jis labiau atsipalaiduoja ir gali pasinerti į spontanišką vaizduotės, rankų, smėlio žaismą.
Šie smėlio kūriniai po seanso išardomi, kitame vėl kuriama iš naujo. Lieka kūrinių fotografijos, po ilgesnio laiko galima kartu analizuoti visą jų seriją. Kad kūryba būtų laisva ir spontaniška, neskubama interpretuoti kiekvieno vaizdinio atskirai.
Greitkelis į pasąmonę
Taip žaidžia ir vyrai, ir moterys, ir visiškai jauni, ir jau subrendę ar pagyvenę žmonės. Tokiu būdu jie prisiliečia prie savo tikrosios savasties, kuri ilgą laiką buvo nuslopinta stengiantis prisitaikyti išoriniame pasaulyje.
Pasak E. Ilgiuvienės, iškylantys vaizdiniai, panašiai kaip ir sapnai, – tai tarsi greitkelis į pasąmonę, jie parodo tikrąją emocinę žmogaus būseną. Žaidimas smėliu gali sukelti ir stiprias fiziologines reakcijas: drebulį, prakaitavimą, norą šlapintis, verksmą. Tačiau kartu padeda atsipalaiduoti, giliau kvėpuoti, ramina širdies plakimą, sustiprina pojūčius ir pagerina savijautą. Tai rodo, kad šis žaidimas ne vien vaikiškas malonumas! Juk vaizduotė veikia fiziologinius procesus taip pat stipriai kaip ir realūs įvykiai.
Smėlio dėžės vaizdiniai, kaip ir sapnai, kompensuoja sąmoningo požiūrio vienpusiškumą. Racionalus ir apskaičiuojantis žmogus randa savyje gyvų pojūčių, švelnių jausmų, net religinių išgyvenimų. Visa tai atspindi ir kartu nukreipia vidinę asmenybės raidą pilnatvės link.
Suaugusieji mielai pasineria į šį kūrybinį procesą ir jaučia jo galią, o kai kurie pastebi pranašumų lygindami su dailės terapija – juk čia nereikia drovėtis, kad nemoki piešti. Tiesiog gali pasinerti į rankų, smėlio, vaizdinių meditaciją ir atsitraukti nuo varginančių minčių.
Nuo chaoso prie harmonijos
Iš pradžių smėlio kompozicijos būna chaotiškos, neaiškios, simbolizuoja vidinę sumaištį. Tačiau laikui bėgant tampa vis harmoningesnės. Kartais iš pradžių upėje iškyla užtvanka. Po kelių seansų, žiūrėk, jos nebelieka. Užtvanka simbolizuoja savyje užtvenktas emocijas. Kai ji išnyksta, emocijos išlaisvinamos, interpretuoja psichoanalitikė.
Tai rodo, kad žmogus ima save ir savo jausmus geriau suprasti. Pasakojama, kad kai kurie taip pasineria į smėlio dėžės terapiją, kad netgi norėtų ja užsiimti namuose.
„Paprasčiau puoselėti gėlyną sode ar kieme. Pagalvokite, kokių tik nebūna kompozicijų. Vienose – tik augalai, kitose yra akmenų, vandens telkinių, jas puošia nykštukai, gulbės, grybai, varlės. Tai irgi savotiška terapija“, – pataria E. Ilgiuvienė. Kaip ir tapyba, muzika, dainavimas, keramika, rašymas ir bet kuri kita veikla, padedanti išreikšti savo vidinį gyvenimą ir taip atsipalaiduoti.
Kai žaidi su smėliu ar užsiimi saviraiška, kuri tau patinka, nebegalvoji ir savaime atsipalaiduoji. Iš pasąmonės iškyla simboliniai vaizdiniai, turintys gydomųjų galių. Panašiai kaip skulptoriui atrodo, jog kurdamas jis tiesiog išlaisvina akmenyje jau esančias figūras, taip ir smėlio dėžėje vaizdiniai savaime iškyla.
Šiandien žmonės tiesiog priversti dėl sudėtingos veiklos, darbo specifikos tapti tarsi mašinomis, kurios turi visą laiką tik galvoti. Todėl nieko nuostabaus, kad ilgainiui jiems ima skaudėti galvą, kamuoja nemiga, atsiranda kitų sveikatos sutrikimų.
Psichikos chaosas įgyja naują tvarką ir smėlio dėžėje figūros ima dėliotis aplink centrą, turintį stiprų emocinį krūvį. Taip žmogus priartėja prie savo giliausios savasties. Tai gydymosi būdas, kurį mums pasiūlo psichika, savo prigimtimi siekianti darnos. Jei šį poreikį ignoruoji, užblokuoji, ryšys su savastimi sutrinka, tuomet blogai pasijutęs iškart griebiesi vaistų, gali atsidurti lošimo namuose ar prasigerti.
