Dėl kokių priežasčių dažniausiai bėgama iš namų?
Priežastys gali būti įvairios. Viena iš jų, kai pabėgimas pasirenkamas kaip maišto forma: vaikas išreiškia nepritarimą tėvų auklėjimo formoms, gyvenimo būdui. Arba paauglys taip siekia atkreipti į save dėmesį, nes tėvai per daug užsiėmę. Taip pat gali būti, jog jis patiria prievartą, namuose yra skriaudžiamas.
Ar tiesa, kad dažnai pabėgimas būna ne tiek nepriklausomybės siekimas, kiek pagalbos šauksmas?
Kaip ir priežastys, taip ir jų interpretavimas gali būti įvairus: vaikas gali bėgti iš namų siekdamas iš tėvų gauti daugiau laisvės bei savarankiškumo, nes išgyvena savęs ieškojimo, tapatumo krizę. Jei tėvų autoritarinis auklėjimas susikerta su vaiko atkakliu charakteriu, pastarasis gali pasirinkti tokią maišto formą. Tačiau gali būti, kad vaikas tiesiog ieško pagalbos, nes namuose yra nepatenkinamos sąlygos gyventi.
Kokio amžiaus vaikai paprastai bėga iš namų?
Dažniausiai paaugliai, bet pastaruoju metu yra tendencija, kad iš namų bėga vis jaunesni vaikai.
Kaip reikėtų elgtis tėvams, jei paauglys grasina pabėgsiąs iš namų?
Pirmiausia suvokti, kad kažką daro ne taip. Dažnai paaugliai sako: „Keista, kad mane tėvai prisiminė, kai man suėjo 13, 14 metų. Kur jie buvo anksčiau? Tik negrįžk namo per naktį, jau padaro tragediją.“
Rūpesčiuose ir darbuose paskendę tėvai vis mažiau dėmesio skiria savo vaikams, todėl jų laisvė neturi ribų. Kartais vaikas negrįžta nakvoti namo ne todėl, kad yra supykęs, bet todėl, kad net nepagalvoja, jog jo gali pasigesti. Abu kraštutinumai: tiek autokratinis, tiek liberalus, viską leidžiantis auklėjimas, gali baigtis vaiko bėgimu iš namų.
Jei vaikas grasina pabėgti iš namų, reikia abiem tėvams susėsti su vaiku ir jo paklausti, kas yra, kad jam norisi bėgti. Uždavus klausimą be jokių komentarų ir pertraukinėjimų atidžiai klausytis, ką vaikas pasakys. Nesvarbu, ar jis šauks, ar ramiai kalbės, tiesiog klausytis.
Kai vaikas baigs, paprašyti jo likti namuose, pasakyti, kad apgalvos visą pokalbį ir rytoj vėl apie tai su juo kalbėsis. Tik ataušus emocijoms vėl reikia sėsti su vaiku ir pradėti derybas: kur galima daryti nuolaidas, kur ne. Svarbu argumentuoti savo nuomonę, pasakyti, kada kitos nuolaidos sulauks savo eilės.
Kiekvienas atvejis – unikalus. Jei tėvai neranda išeities, visada gali ieškoti specialistų pagalbos.
Daug kalbama, kad tėvai turėtų labiau domėtis vaikų draugais, žinoti ne tik jų vardus, bet ir adresus, telefonus. Kaip tai padaryti, kad paaugliui neatrodytų, jog tėvai jį nori per daug kontroliuoti, kištis į jo reikalus?
Jei tėvai nuo mažens domisi, su kuo bendrauja jų vaikai, nekils problemų ir paauglystėje, nes šeimoje tai bus vertinama kaip savaime suprantamas dalykas. Jei jau taip atsitiko, kad tėvai apie tai pagalvojo, kai jų vaikai tapo paaugliai, apie draugus ir telefonus reikėtų kalbėti, kai visi yra geros nuotaikos. Tiesiog paklausti, kur buvo, kaip sekėsi. Vaikas pasakodamas pats daug ką pasakys. Bardamiesi iš paauglio informacijos neišgausite.
Paaugliai renkasi ir kitas kraštutines maišto formas: ima vartoti narkotikus, alkoholį, bėga iš pamokų, vagiliauja ir pan. Kas pastūmėja juos taip elgtis?
Čia tinka patarlė: su kuo sutapsi, toks ir pats tapsi. Nors tai nėra taisyklė, bet labai dažnai pasitaiko. Atsitinka, jog uždaras vaikas gali sugalvoti išbandyti psichotropines medžiagas iš smalsumo. Taip gali išsivystyti priklausomybė.
Ar gali paauglys taip elgtis ne dėl konkrečių, objektyvių priežasčių, bet dėl to, kad tiesiog turi polinkį pažeidinėti tam tikras visuomenės nustatytas taisykles?
Visaip gali būti, paauglystė – ne liga, bet labai sudėtingas laikotarpis, kurį kiekvienas išgyvena skirtingai. Vieniems norisi maištauti savyje, kitiems – šeimoje, tretiems – prieš visą pasaulį. Vaikystėje save suvokęs kaip stabilų ir nesikeičiantį, paauglys išgyvena fizinius pokyčius, kurie jam kelia nerimą. Nežinomybė skatina konfliktines situacijas, agresyvų arba destruktyvų elgesį, kartais – neurozes, depresiją.
Paauglystėje sumažėja savivertė, nenorėdamas to parodyti į pastabas ir priekaištus paauglys reaguoja neadekvačiai gindamas save. Išgyvendamas identiškumo ir autoriteto krizę jis praranda vaiko statusą, bet dar neįgyja suaugusiojo statuso.
Paauglys praranda kūno ir dvasios vientisumą. Kyla klausimai, į kuriuos neranda atsakymų: „ar aš normaliai vystausi?“, „ar mane priims bendraamžiai kitokį?“, „kokį nori mane matyti tėvai, mokytojai?“, „kokiu aš pats noriu tapti?“. Šiai krizei priskiriama ir autoritetų krizė, kai tėvai ir kiti suaugę žmonės praranda autoritetą. Tada ir pasireiškia santykius žlugdantis elgesys. Labai svarbu, kad paauglys palaikytų santykius su žmogumi, kuris turi autoritetą. Tai gali būti senelis ar močiutė, dėdė ar kitas suaugęs žmogus, su kuriuo vaikas palaikė gerus santykius vaikystėje. Tėvai dažnai pykstasi su tuo „autoritetu“ dėl skirtingų požiūrių, bet, pavyzdžiui, kai vaikas bėga iš namų, šis žmogus gali labai pagelbėti.
Pabėgę vaikai atsiduria dideliame pavojuje
Nomeda Cibarauskienė
Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos Prevencijos skyriaus vyresnioji specialistė
Tėvai turi domėtis, su kuo draugauja jų vaikai, turėti jų kontaktinius telefonus. Išleisdami vaiką į gimtadienį (vakarėlį) tiksliai žinoti, kur jis vyks, draugų ir jų tėvų kontaktinius telefonus, o vaikui vėluojant tuoj pat išaiškinti, kas nutiko.
Negrįžus vaikui laiku iš mokyklos (kitaip sakant, dingus) tėvams reikėtų patiems imtis priemonių, galinčių padėti nustatyti jo buvimo vietą: susiskambinti su pedagogais, sužinoti, kada, kur, su kuo išėjo po pamokų, ir pan. Dažniausiai tėvai taip ir padaro prieš kreipdamiesi į policiją.
Vaikui dingus tėvai turi kreiptis į teritorinį policijos komisariatą arba arčiausiai vaiko gyvenamosios vietos esančią policijos įstaigą.
Pagal paieškos instrukciją, jei pabėgusio iš namų (kitų įstaigų) vaiko buvimo vieta nežinoma, jokio laiko apribojimo laikyti jį dingusiu be žinios nėra. Nesvarbu, kiek laiko praėjo – valanda ar pusketvirtos, jeigu niekaip nepavyksta sužinoti, kur yra vaikas, ikiteisminis tyrimas turi būti pradėtas nedelsiant.
Su savimi reikėtų turėti nuotrauką (geriausia neseniai darytą, kad atitiktų dabartinį vaiko amžių), asmens dokumentus. Tiksliai nurodyti jo ypatingus požymius (randus, apgamus ir pan.), apibūdinti, kuo vilkėjo, kokius su savimi turėjo daiktus, prisiminti paskutinių pokalbių temas, nurodyti draugų kontaktus.
Skubiai patikslinus šias aplinkybes, pradedamas ikiteisminis tyrimas, skelbiama paieška, patikrinamos ligoninės, morgai ir pan., aplinkraščiais su nuotraukomis informuojamos kitos teritorinės policijos įstaigos, Patrulių rinktinės darbuotojai, sudaromas paieškos veiksmų planas.
Pabėgę iš namų nepilnamečiai yra labai dideliame pavojuje. Jais gali pasinaudoti įvairių rizikos grupių asmenys, taip pat ir suaugę, bandyti išnaudoti ir pan. Jie gali tapti smurto aukomis. Todėl kuo greičiau tėvai kreipsis į policijos įstaigą, tuo geriau.
Stereotipas, kad vaikai dažniau bėga iš nedarnių ar asocialių šeimų. Didžiąją bėglių dalį sudaro globos įstaigose gyvenantys vaikai ir paaugliai, paprastai dėl viso problemų komplekso, bet bėga ir vadinamųjų normalių, gerų šeimų atžalos.
Vaikai retai sugalvoja pabėgti iš namų ūmai, nei iš šio, nei iš to, tiesiog susipykę su tėvais ar sugalvoję protestuoti. Paprastai bėgimas yra labai rimtas ženklas, kad problemos įsisenėjusios, dažnai – ir užsitęsusios krizės požymis. Tokie vaikai neretai turi dar kitų bėdų: blogai lanko mokyklą, yra susidėję su netinkamais draugais.
Pastebime, kad iš namų bėga daugiau mergaičių nei anksčiau, nors bėglių berniukų skaičius šiek tiek didesnis. Bendraujant su pabėgusiomis mergaitėmis ir jų tėvais į akis krinta jų socialinis apleistumas: tėvai su jomis nebendrauja ar bendrauja netinkamai.
Stebina tai, kad tėvai dažnai nežino ne tik vaikų draugų telefonų, adresų ar pavardžių, bet ir kuo jie užsiima. Kita vertus, kadangi vis daugiau bendraujama internetu, vardai gali būti išgalvoti. Ką ir kalbėti apie draugus, jei tėvai nežino, ką veikia, kuo gyvena jų pačių vaikai.
Šie faktai rodo, kad pagalbos reikia ne tik vaikams, bet ir jų tėvams.
Atrodo, kai vaikas pabėga iš namų, tėvai suvokia, kad taip jis protestuoja, kad reikia į tokį elgesį reaguoti. Tik nedidelė dalis tėvų pripažįsta, jog jiems trūksta žinių, kaip auklėti vaikus, kad padarė klaidų, ir kreipiasi pagalbos: į pedagoginę psichologinę tarnybą, lanko tėvų įgūdžių stiprinimo programą ir pan.
Faktai ir skaičiai
Policijos departamento duomenimis, 2010 m. Lietuvoje buvo ieškomi 929 dingę be žinios nepilnamečiai. Kiek tarp jų yra pabėgusių iš namų ar globos įstaigų, duomenų nerenkama. Kadangi metų pabaigoje buvo ieškoma jau tik 80 dingusių be žinios nepilnamečių, galima daryti prielaidą, jog dauguma jų buvo pabėgę. Šį skaičių reikėtų šiek tiek sumažinti, nes skaičiuojami ne dingę asmenys, o atvejai, be to, dalis nepilnamečių bėga nuolatos.
2011 m. viduryje buvo ieškoma 88 dingusių be žinios nepilnamečių – 44 berniukų ir 40 mergaičių.
Dažniausiai iš namų bėga 12–14 metų amžiaus paaugliai. Tačiau pasitaiko ir jaunesnių.
Prieš kelerius metus atliktos apklausos parodė, kad kas penktas vaikas yra bent kartą pagalvojęs apie pabėgimą iš namų.
Beveik kas dešimtas vaikas bent kartą yra pabėgęs iš namų ar ilgesnį laiką į juos negrįžęs. Pagrindinė priežastis – nesutarimai su tėvais, kitais šeimos nariais.
Informacijos, kaip tėvams elgtis vaikui pabėgus, ieškokite Dingusių žmonių šeimų paramos centro svetainėje www.missing.lt. Ten pat rasite psichologų parengtus patarimus, kaip elgtis, kai pabėgęs vaikas sugrįžta.
Veikia ir šio centro nemokama pagalbos telefonu linija: 8 800 261 61, nuo 9 iki 17 val.
Tėvai gali skambinti į Pagalbos vaikams liniją telefonu 11 61 11. Šios linijos konsultantai, išklausę ir įsigilinę į problemą, nurodys, kur arčiausiai pagal gyvenamąją vietą būtų galima gauti reikiamą pagalbą.
