Šis vartojimas ypatingas tuo, kad paprastai valgydami mes didesnę dalį maisto medžiagų įsisaviname, o pašaliname tik tai, ko mums nereikia - atliekas. Paprastai apsipirkdami mes pasinaudojame batais, rūbais, telefonu, automobiliu ir t.t., o išmetame tik tuomet, kai šis daiktas nebeveikia ir yra nebesutaisomas. Tai- racionalus valgymas ir racionalus apsipirkimas. Todėl paaiškinti, kodėl mes elgiamės kitaip, galima tik tuomet, jei pažiūrėsime į neracionalią, pasąmoningą šio elgesio prasmę.
Tradicinių psichiatrų požiūriu abi elgesio formos priskirtinos prie potraukių sutrikimų, tokių, kaip, tarkime, kleptomanija - apsivogimas be noro pasipelnyti. Taip pat šis elgesys labai artimas priklausomybėms, ką gali patvirtinti smegenų tyrimai - už šį elgesį atsako tos pačios smegenų sritys, susijusios su malonumą skatinančiu elgesiu.
Tiesiog kažkas „sugenda“ potraukius reguliuojančiuose centruose? Galima net ieškoti naujų genų ir naujų smegenų hormonų, atsakingų už šiuos potraukius. Tačiau atkreipkime dėmesį, kad ir bulimija, ir pirkimo manija yra aiškiai paplitę kraštuose, kur maistas ir pinigai nėra problema. Jei tai būtų įgimta psichinė liga, ji neplistų tik turtinguose kraštuose, o atsirastų visame pasaulyje maždaug vienodai.
Civilizuotuose kraštuose nei besaikis alkis, nei skurdas negali paaiškinti nei bulimijos, nei beprasmio apsipirkimo. Panašu, kad abiem atvejais žmonės žino, kas yra „normalus“ poreikis pavalgyti ir kas yra „normalus“ daikto trūkumas. Ir jei nukeltumėt tuos žmones į Nigeriją, Somalį ar Šiaurės Korėją, t.y. pastatytumėt šiuos žmones į realią bado bei skurdo situaciją, tikėtina, kad jie kaip mat pasveiktų!
Todėl į pagalbą aiškinti ateina sociologai bei vartotojiškos visuomenės kritikai, tokie kaip garsus Z.Baumanas. Jo nuomone, toks elgesys yra sukurtas pačios visuomenės, kuri nepastebimai manipuliuoja žmonėmis taip, kad paskatintų juos vartoti be jokio kito tikslo, kaip vartojimas. Kitaip sakant, pati visuomenė gimdo priklausomybes, nes priklausomas žmogus negali nevartoti, nors ir suvokia vartojimo beprasmiškumą.
Visa šiuolaikinė reklama, ideologija ir kultūra nukreipta į tai, kad žmogus susiviliotų maistu, naujais bateliais ar mobiliu telefonu, nusipirktų juos, o toliau jis visuomenės nedomina.
Visuomenė netgi skatina greitą atsikratymą to, ką mes nusipirkome, todėl ir maisto, ir daiktų kokybė krenta. Užtat žmones vilioja nuolat „nauju“, pastoviai tobulinamu produktu. Tai palaiko ir pagreitina vartojimą, o be vartojimo šiuolaikinė visuomenė išnyktų.
Atkreipkime dėmesį, kad reklama nuolat primena mums, kad tie, kas važinėja „senu kledaru“ ar naudojasi „nemadingais“ mobiliais telefonais - yra atsilikėliai. Pastebėkime, kaip dažnai veiksmo filmuose mums rodo sprogstančius aukštus pastatus, gražius sportinius automobilius ir apskritai griovimą. Mums subtiliai įteigia, kad svarbiausia - ne turėti gražų, patvarų daiktą, o kaip tik jo atsikratyti!
Kad būtų palaikytas šis elgesys, nuolat atkuriamas „idealaus vartotojo“ vaizdinys, kur pastoviai atsiranda „auksinių kortelių“, „VIP klientų“, o pagrindinis šūkis - „Aš vartoju - vadinasi, aš egzistuoju“.
Tuo pačiu visuomenė palaiko prieštaravimą: gražaus, jaunatviško, liekno ir dvasingo, materiją niekinančio žmogaus idealą, kuris ne tik apsiperka, bet ir atsikrato to, ką nusipirko. Tu prisivalgei to, ką tau pagamino visuomenė - tu tuoj pat viską išvėmei, kad „išliktumei lieknas“. Tu nusipirkai „Ferrari“ - ir jo atsikratei. Tai - dvasinga. Todėl bulimiją ir patologinį šopingą galima laikyti tiesioginėmis mūsų ideologijos pasekmėmis.
Tačiau tokiu atveju ir bulimija, ir besaikis apsipirkimas būtų apėmę beveik visus žmones. Kodėl gi kai kurie žmonės yra ypač į tai linkę? Matyt, tam reikia intymesnio požiūrio į atskiro individo sielos gelmes, ir čia į pagalbą ateina psichoanalitinės studijos.
Analizuojant žmones su bulimijos bei patologinio apsipirkimo požymiais, neretai galima aptikti pasikartojančią tokių žmonių tendenciją: dvigubus, t.y. „ambivalentiškus“ ryšius su mama vaikystėje ir labai silpną ryšį su tėčiu.
Laikykime motiną žmogumi, darančiu mums didžiausią įtaką nuo pat gimimo. O tėtį - žmogumi, įvedančiu mus į realybės pasaulį. Juk tėčių meilė nėra tokia besąlygiška, kaip mamos, ir dažniausiai jis netgi „atima“ iš mūsų mamą, taigi verčia skaitytis su tikrove.
Mama duoda mums maisto, šilumos, suteikia saugumo. Visa tai greičiausiai lydi ir realus „raminančių“ smegenų hormonų, tokių, kaip serotoninas, kiekio padidėjimas mūsų smegenyse. Tėčio buvimas sumažina šią „palaimą“, tačiau įveda mus į kitokį - ieškojimo ir nuotykių pasaulį, kuriuos neurofiziologiškai lydi kitokie smegenų hormonai, tarkime, dopaminas, siejamas su pokyčiais, aktyvumu, tonusu.
Todėl trūkstant „prablaivinančios“ ir stimuliuojančios tėvo įtakos maži vaikai psichologiškai „apsinuodija“ mama. Kad kompensuotų tai, jie išvysto ambivalenciją, arba prieštaringą nuostatą į ją.
Valgydamas vaikas tarsi „priima“ mamą į save, taigi, atlieka meilės aktą. O atpildamas pieną - atmeta ją, sakydamas jai „ne“ - vykdo atsisakymo aktą. Atrodo, kad pasąmoningai ir maistas, ir didelė parduotuvė, ir apskritai visa feminizuota visuomenė šiuolaikiniam žmogui siejasi su kažkokia galinga „motiniška“ jėga, kuri duoda tau to, ką tu turi besąlygiškai priimti. Tai kažkiek nuramina, nes paskatina serotonino išsiskyrimą.
Tačiau neveikiant kitokiai - skatinančiai, vyriškai jėgai - žmonės priversti elgtis su aplinka ambivalentiškai : gerai, aš prarysiu tą maistą ir nupirksiu tą daiktą, kuriuos tu man duodi. Tačiau kita savo sielos puse aš nepriimtu tavęs - taigi pasiimk visa tai atgal! Maistas išvemiamas, svoris metamas, daiktai gąžinami ar nenaudojami.
Taigi mes turime bent keletą paaiškinimų, kodėl mūsų tarpe paplitę bulimija ir patologinis šopingas. Ką galima su tuo daryti?
Čia ateina asmeninio susivokimo ir asmeninio pasirinkimo eilė. Pasirinkę likti pasyviais į priklausomybes linkusiais vartotojais - nesvarbu, nuo ko - mes pamirštame kūrybines galias, slypinčias mūsų sieloje. Taip, mes esame mūsų visuomenės dalys ir mūsų asmeninės istorijos produktai, tačiau ypatingos dalys ir ypatingi produktai.
Mes iš prigimties gebame šią visuomenę ir šią istoriją kurti bei keisti. Mes galime bręsti ir po truputį išsilaisvinti iš savo priklausomybių. Mes galime tikslinti savo vertybes, ir laikas nuo laiko klausti savęs: ar man iš tiesų reikia to, ką aš dabar ruošiuosi vartoti?
Jei tai nerimas - tai ko man iš tiesų trūksta? Ir jei paaiškėtų, kad mūsų priklausomybė nužengė per toli - gal mes galime pasijuokti iš jos? Galų gale, niekas negali atimti iš mūsų teisės keisti požiūrį į šį pasaulį. Juokas - skiriamasis žmogiškos būtybės bruožas. „Aš juokiuosi - vadinasi, aš egzistuoju; ar girdi, mama?“
Olegas Lapinas
