Pagal nerašytą taisyklę, tas, kas yra bendraujantis, palaikantis kompaniją, „savo chebrą“ - tas yra sveikas ir normalus. O atsiskyrėlis, vienišius, individualistas - yra nesveikas ir nenormalus. Todėl atrodo logiška, jog vienas žmogus negali jaustis gerai, o esantis kompanijoje žmogus - turėtų.
Tikrovė yra įvairesnė. Kiekviena gyva būtybė turi du fundamentalius poreikius: būti drauge su panašia į save būtybe, ir būti viena. Neretai žmonės sumenkina vieną iš šių poreikių. Užuot klausę savo poreikių, jie atlieka įprastą rolę.
Tarkime, jūs laikote save kompanijos žmogumi. Jums tikrai patinka bendrauti, vienam jums yra nuobodu, ir jūs neįsivaizduojate dienos, praleistos be bendravimo. Jūs - tipiškas ekstravertas, todėl jums reikia papildomų stimulų, kurie gali ateiti iš kitų žmonių. Jums ne problema susipažinti su patinkančiu priešingos lyties žmogumi ir netgi permiegoti su juo - be įsipareigojimų.
Pirmiausiai pastebėkite, kad ilgą laiką būdami netgi labai geroje kompanijoje dažnas jūsų širdies gilumoje pasijunta pavargęs nuo bendravimo. Jūs, būdamas labai komunikabilus ir mėgstantis žmones, galite staiga atrasti, jog esate žmonėmis „apsinuodijęs“, t.y., imate jų visų nekęsti, ir tie, kurie anksčiau tiesiog traukte traukia, dabar atbaido jus savo erzinančiais įpročiais.
Laikas, praleistas naktiniuose klubuose ir draugų šventėse, atrodo jums tuščiai iššvaistytas. Norisi pagaliau turėti ilgalaikius santykius. Vis dažniau norisi pabūti vienam, tačiau įsitikinimas „aš TURIU linksmintis su draugais“ verčia jus vėl ir vėl eiti į tas pačias kompanijas.
Jūsų „kompanijos sielos“, „organizatoriaus“, „išjudintojo“ rolės – nebe laisvas pasirinkimas, nes virto nemalonia prievole. Draugai bei pažįstami tikisi iš jūsų, kad jūs elgsitės kaip visuomet, ir jūs tampate šių lūkesčių vergu. Įprasta rolė prieštarauja jūsų savijautai. Tačiau pasakyti artimiems bei draugams: „man reikia pabūti vienam“ - baisu. Juk jie gali užsigauti, palikti jus, sumokėti tuo pačiu!
Taip, jums reikia drąsos. Ir tam reikia labai pagarbiai ir dėmesingai pastebėti save: „po mano kojomis yra žemė, o virš mano galvos yra dangus. Tarp jų esame mes - žmonės. Tačiau aš vis vien esu kitoks, nei jis, ir mano viduje yra savi interesai, jausmai, siekiai. Ką jei aš šį vakar atsisakysiu dar vieno vakarėlio, paaiškinęs, kad noriu pabūti su savimi?“
Labai artima situacija susidaro poroje ar santuokoje. Buvimas „pačiais brangiausiais“ vienas kitam ne tik sukelia saugumo jausmą, bet ir įpareigoja jus nuolat būti kartu. Neretai labai artimas, beveik simbiotinis ryšys kuriasi tarp žmonių, kurie vaikystėje jausdavosi labai nesaugūs su savo tėvais. Dabar jiems būtina „įsikibti“ į artimą draugą, kontroliuoti jį, nes kitaip jie jaučia didžiulį nerimą.
Jūs toks? Jums atrodo, kad jūs tiesiog negalite būdami kartu nebendrauti, nesiglausti vienam prie kito ir nerodyti meilės ženklų? Žinoma, juk jūs esate mylinčiųjų pora. Ir jūs patys, ir visi aplinkiniais tikisi iš jūsų, kad jūs bendrausite ir nevaikščiosite po vieną.
Tačiau toks nerimu grįstas artimas ryšys ilgainiui veda į „apsinuodijimą“ vienas kitu. Pirmus požymius pajunta tas iš jūsų, kuris labiau vertina savo laisvę, nes mažiau bijo likti be jūsų. Ką jis tuomet daro? Jis nesąmoningai išprovokuoja konfliktą, šeimyninį skandalą.
Jūs pats toks? Taip, tuomet pripažinkite: dėl to jūs LEIDŽIATE sau pabūti atskirai vienam nuo kito. Taip, dabar vienas iš jūsų įsižeidęs ir įgyja teisę tylėti arba teisę pabūti su savimi. Arba su draugais. Arba atsiduoti pomėgiui. Tačiau ar negalima buvo pajausti šį savo poreikį anksčiau? Ir ką, jei jūs įprasite susitarti dėl to, kad noras pabūti vienam nereiškia nemeilės ir pykčio: „man reikia šiandien pabūti vienam, bet aš vis tiek tave myliu“.
O dabar pažiūrėkime į kitus žmones: tuos, kurie laiko save „individualistas“, „vienišiais“, „intravertais“. Jiems vienatvė - ne problema. Tačiau tai nereiškia, kad ji jiems labai patinka. Tiesiog didelis triukšmas, kompanijos šurmulys, garsi muzika ir bendravimas juos vargina. Kalbos apie orus ir politiką jums atrodo beprasmės, palaikyti tokius pokalbius, jų nuomone - švaistyti brangų laiką.
Jūs pats toks? Laisvą laiką jūs pašvenčiate kompiuteriui, knygai, filmui, sportui, pasivaikščiojimams ar papildomam darbui. Jus apdovanoja už tai naudingai praleisto laiko jausmas. Jums artimas ir suprantamas Hesės „Stepių Vilkas“ bei Toro „Voldenas, arba gyvenimas miške“.
Žinoma, jei toks „vilko gyvenimas miške“ tęsiasi keletą metų, jums ima trukti artimo žmogaus. Taip pat jums pabosta nuolat aiškinti jūsų ekstravertiškiems pažįstamiems ir bendradarbiams, kad jūsų nenoras švęsti kartu gimtadienius, važiuoti su jais į žygius - NERODO, KAD JŲ NEGERBIATE. Jūs juos gerbiate, tačiau ilgesnį laiką pabuvus užstalėje ar vestuvėse, jums ima skaudėti galvą, atsiranda nuovargis, nerimas, stiprus noras kur nors pabėgti ir pasislėpti - izoliuoti save.
Todėl jūs pasirenkate vienatvę, priimdami tą kainą, jog jums bus kažkiek vieniša. Tik štai toks elgesys jums patiems atsibodo. Jūs turite per mažai draugų, neturite poros, ir gyventi darosi liūdna. Jūs suvokiate, kad bendravimas jums kelia nerimą, nes trikdo jūsų saugią poziciją „izoliuotis“.
Paprasčiausia išeitis tokiais atvejais atrodo tokia: surizikuoti ir leisti sau neplanuotą pobūvį, šventę, kur jums reikia išdrįsti pasakyti patinkančiam žmogui, kad jis patinka. Tačiau jūs ir pats tai žinote, tačiau kai ateina momentas rinktis, eiti ar neiti, viduje nugali nerimas. Ir jūs neinate.
Žinoma, tam, kad nueitumėte, jums reikia įgyti pasitikėjimo savimi. Ir kaip bebūtų keista, tačiau tik išmokę daugmaž ramiai jaustis vienas, jūs galite su pasitikėjimu sukurti ilgalaikį santykį, kuriame nebus neramios priklausomybės nuo partnerio.
Kaip įgyjamas toks pasitikėjimas? Šis jausmas ateina ne iš karto, o tuomet, kai mes žingsnis po žingsnio randame savo viduje ryšį su savo kūnu, su savo pojūčiais, būsenomis ir siekiais. Jei jums pažįstama kankinanti vienatvės, nerimo, kitų žmonių nepriėmimo būsena, jums nereikia visuomet skubėti SUSITVARKYTI su ja. Ja reikia persirgti, ir persirgti nenaudojant vaistų, kvaišalų ar destrukcijos.
Tiesiog reikia panirti į ją iki galo, o pragiedrėjimo momentu labai pagarbiai ir dėmesingai pastebėti: „Taip, aš esu vienas. Man labai liūdna ir vieniša. Tačiau po mano kojomis yra žemė, virš mano galvos yra dangus. Aplinkui – gamta. O tarp jų esu aš - gyvas žmogus su savo siekiais. Tačiau ar aš vienas toks? Pašnekinsiu kitą žmogų. Gal man atsivers štai tas ar anas – ir aš atrasiu su juo bendrumą?“
Kaip matote, kelias į ryšį su kitais labai panašus į kelią, kuriuo einame nuo bendravimo. Šis kelias prasideda nuo produktyvios vienatvės - įsiklausant į save patį. Nebijokime tos vienatvės. Štai už lango stovi medis. Jis atrodo vienas, tačiau nėra vienišas. Po žeme jis persipynęs šaknimis su kitais medžiais. Taip ir žmonės - mato jie tas šaknis, ar nemato, bet jos yra. Kitaip nė vieno iš mūsų nebūtų šiame pasaulyje.
