Šis košmaras tęsėsi 12 metų. Iki tol, kol į klasę atėjo naujokė. Prisimenu, norėjau, kad ji būtų kažkokia nevykėlė, „lopė“, nes buvau įsitikinusi, kad tik toks žmogus su manimi norės bendrauti.
Tačiau tada įvyko stebuklas – išties labai fainas ir mielas žmogutis atėjo į mūsų klasę ir pradėjo bendrauti su manimi! Vėliau ir pati pradėjau bendrauti su kitais ir nebebuvau palikta nuošaly. Tuo labai džiaugiausi ir vertinau kiekvieną savo laimingą dieną, tačiau dabar su tais žmonėmis bendrauju mažai, nes atsidūrėme skirtingose klasėse.
Ir būtent šiais metais, einant į 9 klasę, atsirado mano problema – nebegaliu atvirai išsakyti savo jausmų, slepiuosi nuo visų, stengiuosi atrodyti geresnė, nei esu. Pastoviai vaikštau su dirbtine šypsena, netgi išmokau daugmaž atkartoti pasitikinčio savimi žmogaus eiseną, laikyseną. Manau tai, kad taip elgiuosi prie naujosios klasės gal ir nėra nieko keisto – juk kai žmonės mane pradeda pažinoti tik dabar, galiu pasirodyti geresnė, nei esu iš tikrųjų. Tačiau nustojau bendrauti atvirai su visais. Netgi su tėvais, artimais giminėm ir draugais, kuriems visada mėgdavau išsipasakoti.
Man pačiai visada būna labai įdomu klausytis kitų žmonių atvirų pasakojimų ir žinau, kad žmonės, kurie mane išklauso, tai daro, nes jiems irgi įdomu (ne iš mandagumo), juk labai gera būna pasiguosti kažkam, tai suartina žmones. Tad kodėl staiga nustojau tai dariusi? Kodėl dabar bijau išreikšti savo jausmus? Gal tai tiesiog toks amžiaus tarpsnis? O galbūt čia slypi gilesnė mintis? Ar verta dėl to kreiptis į psichologus? O gal tai daug mažesnė problema, nei man atrodo? O galbūt tai sumažėjusio bendravimo ar menkos mano savivertės klausimas?
Lauksiu jūsų atsakymo.
Gintarė (vardas pakeistas)