Specialistai teigia, kad reikia mokėti mokytis. Yra tam tikri mokymosi stiliai, kuriuos lemia vaiko pažintinio intelekto tipas. Kokie jie?
Iš tiesų mokymosi stilius tiesiogiai priklauso nuo pažintinio intelekto tipo. Kognityvinis arba pažintinis intelektas – tai savęs ir aplinkos pažinimas. Ši sąvoka apima asmeninius gebėjimus mokytis, pažinti pasaulį, gauti ir perteikti informaciją. Žinodami, koks tas tipas, tėvai, globėjai ar mokytojai gali kokybiškiau padėti vaikui, o neišmanydami gali padaryti rimtų klaidų. Sėkmė moksluose turi įtakos ir sudėtingesnių asmenybei reikalingų savybių, pavyzdžiui, pasitikėjimo savimi bei aplinka, saugumo pojūčio, vystymuisi bei stiprinimui.
Beje, pažintinis intelektas nėra visą laiką toks pat. Su amžiumi jis gali kisti, todėl nuolat turi būti lavinamas. Svarbu nustatyti dominuojantį tipą, jų gali būti ir 2–3, tačiau tai nereiškia, kad visai nebus įmanoma išlavinti kitokio tipo. Atsižvelgdami į tai, tėvai gali rinktis, ar lavinti turimus gabumus, ar kompensuoti ir ugdyti silpnesnes vaiko savybes.
Ar reikia atžaloms padėti atlikti namų darbus, bent jau pirmoje klasėje?
Nuo pat parengiamosios klasės patartina skatinti mokinį savarankiškai atlikti užduotis, namų darbus. Dažnai tėvai daro esminę klaidą: gailėdami ar norėdami padėti neprašyti pradeda daryti užduotėles už vaiką. Tokiu atveju užsitikrina dar kelerius metus ateityje daryti tą patį.
Pagalba turi būti minimali ir tik tuomet, kai vaikas pats paprašo. Sulaukus tokio prašymo geriau pasitikslinti, kas konkrečiai jam neaišku, o ne pulti pačiam gilintis į užduotį. Be abejo, bet koks teigiamas kontaktas su tėvais ar mokytojais, kad ir padedant ruošti namų darbus, labai svarbus ryšiui su suaugusiuoju stiprinti, tačiau jis turi būti pamokantis, vystantis ir auklėjantis, o ne vienpusiškas, tik naudai gauti. Reikėtų aiškiai atskirti, ką mokinys geba atlikti savarankiškai ir ką su tėvų pagalba. Didesnis dėmesys turėtų tekti savarankiškumui.
Ar tėvai turėtų kontroliuoti, kaip vaikas pasiruošė pamokoms, tikrinti, kas buvo užduota? Mokytojai sako, kad nereikia persistengti, mokinys pats turi jausti atsakomybę ir būti savarankiškas...
Nuolat tikrindami namų darbų perteiksime vaikui informaciją, kad juo nepasitikime. Dėl to gali imti vystytis nepasitikėjimo savimi jausmas. Patarčiau pradėti tikrinti ar kitaip kontroliuoti namų ruošą tuomet, kai ne mažiau kaip porą kartų mokinukas buvo pamelavęs ar pamiršęs atlikti užduotis. Tuomet tikrinimas gali būti naudojamas kaip auklėjamoji priemonė. Tačiau kol duktė ar sūnus pats atlieka užduotis ir dėl to nekyla bėdų, geriau stengtis juo pasitikėti.
Kokios priežastys gali lemti, kad nesiseka mokytis? Kaip jas įveikti? Ar geriau veikia skatinimas, ar bausmės?
Yra tikrai nemažai psichologinių priežasčių, trukdančių mokytis. Jei nesiseka kažkoks konkretus dalykas, tai dar nereiškia, kad vaikas neturi tam gabumų. Gali būti, kad įvykęs konfliktas su to dalyko mokytoju arba šiam gebėjimui vystyti nėra tinkamų sąlygų. Tuomet gali prireikti suaugusiųjų akylo žvilgsnio problemos priežasčiai nustatyti. Nereikėtų nesėkmės vertinti vienareikšmiškai. Visuomet vertėtų iš pradžių išbandyti skatinimo metodus ir tik tuomet imtis bausmių.
Kartais gabūs mokiniai ir neįdėję daug pastangų pasiekia gerų rezultatų, todėl neįpranta sistemingai dirbti, o tai vėliau kelia nemažai problemų. Kaip joms užbėgti už akių?
Dažniausiai taip nutinka tuomet, kai vaikas nėra pakankamai užimtas. Gabesniesiems tikrai galime skirti papildomos veiklos, kuri ir skatins sistemingumą, kitaip tariant, pareigingumą ir atsakomybę. Užimtumas ir gebėjimai yra tarsi tempiamas vežimas. Jei prikrausime per daug, mokinys jo nepatemps visai, jei per mažai – nesitreniruos ir nevertins savo įdirbio.
Taigi siūlau ieškoti pusiausvyros. Jei matote, kad vaikas nuobodžiauja ar užsiima netinkama veikla, dar vienas papildomas būrelis tikrai nepakenks. Tik nepamirškite, kad jūsų atžalos turi teisę turėti ir asmeninio laiko, laisvalaikio.
Kaip objektyviai įvertinti gabumus? Tėvams savas vaikas dažnai atrodo genialus, nors tai nebūtinai atitinka tikrovę. Tad spaudžia jį, reikalauja geriausių pažymių.
Pats savaime spaudimas ir tikėjimas genialumu nėra blogiai, tai skatina vaiko pasitikėjimą savimi ir savo jėgomis. Tačiau nereikėtų perlenkti lazdos, nes jei dukra ar sūnus tikrai negabus kokiam dalykui, tai anksčiau ar vėliau ir pats tai supras, o tėvai tuomet jo akyse taps tik „aklais melagiais“, kuriais neverta pasitikėti.
Kada reikėtų ieškoti specialistų pagalbos? Kokie ženklai rodo, kad ji praverstų?
Pagalba reikalinga tuomet, kai tėvai patys nesusitvarko su vaiko ugdymu arba įtaria, kad yra tam tikrų problemų, kurių negali identifikuoti, nes neturi šios srities žinių ir įgūdžių. Rimčiau pažvelgti į problemą ir galbūt kreiptis į specialistus patartina, jei mokinys nuolat kalba, kad nenori į mokyklą, ar atsiranda somatinių simptomų: pykinimas, galvos skausmai, vėmimas, valgymo, miego sutrikimai, nuolatinė prasta nuotaika ir pan. Kilus nerimui, suabejojus, ar tinkamu keliu einate ugdydami savo mažuosius, niekuomet nepakenks pasikonsultuoti su specialistu.
