Vienuolikos vaikų susilaukusi vaistažolininkė Sigutė Stančikienė džiaugiasi ir didžiuojasi savo gausia šeima. Moteriai skaudu tik dėl politikų deklaruojamo melo: nors visi kaip susitarę aiškina apie šeimos ir tradicijų svarbą, realybėje nieko nedaro. Dviese su vyru, be niekieno pagalbos, užauginę krūvą vaikų, jie negali būti ramūs dėl savo ateities.
„Pensijai neužsidirbau, todėl vaikams vis primenu, kad vėliau jiems teks mane išlaikyti“, – linksmai apie nelinksmus dalykus kalbėjo S.Stančikienė.
Vaikus dovanojo likimas
Vos baigę mokslus, Sigutė ir Andriejus Stančikai atsikėlė gyventi į Žlibinų kaimą (Plungės r.), kur gyvena iki šiol. Čia užaugo ir vienuolika poros vaikų – 7 sūnūs ir 4 dukros. Vyriausiai dukrai šiuo metu 28-eri, o jauniausiai atžalai – vos 10 metų. Nors daugeliui miestiečių tiek vaikų atrodo labai daug, S.Stančikienė mano, kad tai nėra stebuklas.
„Kaimuose gyvena daug šeimų, kuriose yra bent 5 ar 6 vaikai. Todėl labai keista iš politikų girdėti, kad šiais laikais moterų, gimdančių daug vaikų, nebeliko. Gaila, kad mus dar gyvas nori užpilti žemėmis“, – apmaudo neslėpdama pasakojo daugiavaikė mama.
Moteris pripažino, kad auginti tiek vaikų nebuvo ir nėra paprasta. Kita vertus, jie – didžiausia ir geriausia likimo dovana. „Širdys dainuoja, kai matome savo atžalas tobulėjančias, siekiančias tikslų. Vadinasi, pavyko įskiepyti teisingus dalykus“, – kalbėjo S.Stančikienė.
Tik viena poros duktė trumpam išvyko į užsienį, o visi kiti vaikai gyvena Lietuvoje. Vienas mokosi, kiti dirba žemės ūkyje, kai kurie jau sukūrė šeimas. „Turime jau ir pirmąjį anūkėlį. Dabar jis – mūsų brangiausias turtas“, – labai mylinti vaikus sakė moteris.
Sunku, bet nesiskundžia
Jau daugelį metų kiekviena Sigutės diena atrodo panašiai. Ji keliasi pirmoji, pataiso vaikams pusryčius, išleidžia juos į mokyklą. Tada skiria šiek tiek laiko sau, ramiai ištiesia kojas ir pailsi.
Vidurdienį vienas po kito iš mokyklų grįžta vaikai, prasideda pietų ruoša. Popiet – namų tvarkymas, skalbimas ir t. t. „Kasdienė rutina man jau įaugusi į kraują. Nesvarbu, kaip prastai jausčiausi ar kokia pavargusi būčiau, privalau pasirūpinti vaikais, kiekvieną dieną juos pamaitinti, aprengti, sužiūrėti. Tai pareigos, kurių negaliu pamiršti“, – apie motiniškus rūpesčius pasakojo moteris.
Tačiau ji nesiskundžia. Nors pagalbos iš vyro sulaukia nedaug (nes šis dirba Kaune ir namo grįžta tik savaitgaliais), darbus palengvina buitine technika. „Dabar daug lengviau nei anksčiau. Turime indaplovę, skalbimo mašiną, šaldytuvą ir kitų prietaisų, kurie padeda nudirbti buities darbus daug paprasčiau ir greičiau. Tikrai negaliu skųstis. Be to, ir vaikai jau nebe tokie maži, gana savarankiški“, – sakė S.Stančikienė.
Sigutė džiaugiasi, kai savaitgaliais į namus grįžta studijuojantys vaikai, visi dalijasi naujienomis, įspūdžiais, klausia patarimų. Išvažiuojantiems motina įduoda maisto, kad pragyventi mieste būtų pigiau. „Iš tikrųjų visi labai gerai sutariame. Vaikai yra savarankiški, gali savimi pasirūpinti“, – didžiavosi daugiavaikė mama.
Investavo į atžalų ugdymą
Nors jaunuosius Stančikus tėvai bando apsaugoti nuo blogos įtakos, patarti, pamokyti, pripažįsta, kad ne visada tai pavyksta.
„Stengiamės vaikams nuo kelio nurankioti grumstus, bet kažkodėl jiems labiau patinka griuvinėti. Gal ir gerai, juk niekas taip gerai nepamoko, kaip sava patirtis“, – apie auklėjimo sunkumus pasakojo moteris. Kartu su vyru ji daug investavo į savo atžalų ugdymą. Visi jie lankė ar dar tebelanko įvairius būrelius: šokių, dailės, muzikos. Užaugę studijuoja universitetuose ar kitose mokymosi įstaigose.
„Viskas kainuoja, tačiau į tai žiūrime kaip į investiciją. Tobulinti ir skatinti vaikų gebėjimus būtina“, – mano moteris. Pora stengiasi vaikus išleisti į visas mokyklose organizuojamas ekskursijas, nes daugiau pramogų kaime gyvenančiam jaunimui nelabai ir yra. „Kartais pramoga tampa tiesiog iškeptas gardus pyragas. Ką patys sugalvojame, tą ir veikiame“, – pasakojo Sigutė.
Vien tik savo jėgomis vaikus auginanti pora piktinosi valdžios atstovų sprendimais. Vienuolika vaikų turintys Stančikai negauna jokios finansinės paramos, lengvatų ūkyje. Jie, kaip ir visi, privalo sumokėti visus mokesčius. „Galiu pasakyti tik tiek: Lietuvos valdžia remia ne tas šeimas, kurias reikėtų. Daug dėmesio skiriama asocialioms šeimoms ir vaikų namuose augantiems vaikams. Tačiau kuo jie skiriasi nuo tų, kurie auga normaliose šeimose? Ar jiems mažiau reikia?“ – garsiai abejojo motina.
Pasinėrė į pramoninę vaistažolininkystę
Augindama vaikus ir besirūpindama jų sveikata, S.Stančikienė susidomėjo žolelėmis ir gydomosiomis jų galiomis. Pradėjo pati jas rinkti ir iš jų vaikams virti įvairias arbatas. „Kol tuo nesidomėjau, daug pinigų išleisdavau vaikų vaistams. Žinoma, ir dabar be jų neišsiverčiame, bet pirkti tenka daug mažiau“, – apie vaistažolių naudą sveikatai pasakojo Sigutė.
Prieš keletą metų rimčiau imtis šios veiklos ją paskatino vyras. Ji taip ir padarė. Tiesa, prisipažino, kad šiandien žolininkų yra labai daug, o rinka maža, todėl išsilaikyti nėra paprasta. „Stengiamės, kiek galime. Rinkti žoleles padeda ir dukros. Pamažu, bet judame į priekį“, – apie vis dar gana naują užsiėmimą pasakojo vaistažolininkė.
