aA
Londono lietuvių teatro trupė „Kitas vėjas“ kuria spektaklius visai šeimai, tai dar gana jaunas teatras, tačiau žinomas ir mėgiamas Anglijoje gyvenančių lietuvių.
Londono lietuvių teatro trupė „Kitas vėjas“
© Asmeninio albumo nuotr.

Trupės nariai – Aistė, Daiva,Vidmantė, Artūras, Kristina ir Simonas – mielai sutiko Anglija.today skaitytojams papasakoti apie projektų idėjas, siekį mažuosius supažindinti su lietuvių kultūra bei jų nuotykius gastrolėse.

Esate Londono teatro trupė, kurianti spektaklius vaikams. Papasakokite, kaip susibūrėte.

– Aistė ir Daiva susipažino per universitetą, kuriame kelių metų skirtumu baigė tą patį aktorinio meistriškumo kursą. Susitiko, pakalbėjo, suprato, kad dalijosi ta pačia aistra sukurti spektaklį lietuvių kalba. Vidmantė, suviliota Aistės ir Daivos gražių idėjų, pasiūlė savo tėvo Rimanto Černiausko medžiagą pirmajam spektakliui. Turimai medžiagai trijulei pritrūko aktorių, tad prisiminę buvusius projektus ar kitais būdais išgirdusios apie Londone klaidžiojančius lietuvių aktorius Kristiną, Simą ir Artūrą, subūrė visus kartu spektakliui.

Spektakliui pastatyti reikėjo vardo ir teatro. Tad nieko nelaukdami, per mėnesį, sunkiai dirbdami visi bendrom pastangom įkūrėme „Kito Vėjo Teatrą“ ir pastatėme pirmąjį spektaklį „Pasakėlės vaikams, sliekams ir vanagams“.

Kuo siekiate savo kūryba? Kodėl kuriate spektaklius būtent vaikams?

– Kaip ir kiekvienas Teatras, siekiame dalintis savo kūryba. Norime bendrauti su publika ir dalintis, tuo, kas mus džiugina, įkvepia, domina, užkrečia gera energija ar kartais parodyti, kad ir mums skauda. Juk esame čia pat, visi kartu. O būnant kartu niekas nebaisu ir visada smagiau. Esame gan jaunas teatras ir savęs dar ieškome, tačiau vienas pagrindinių tikslų – kurti lietuvių kalba lietuviams išeivijoje.

Nesame linkę teigti, jog kuriame spektaklius tik vaikams. Šiuo metu kuriame spektaklius visai šeimai ir stengiamės, kad atėję į spektaklį, šilumą pajustų tiek maži, tiek dideli. Rimanto Černiausko tekstuose įvairių tiesų gali rasti tiek suaugę, tiek mažieji ir mes tą stengiamės išlaikyti spektakliuose.

Ateityje turime planų kurti ir spektaklius suaugusiems. Jau pavasarį planuojame renginį suaugusiems – bus matyti, ar tai yra reikalinga.

Apie ką jūsų kuriami spektakliai vaikams? Kokias vertybes akcentuojate?

– Šiuo metu repertuare turime du spektaklius. Abu yra paremti vaikų rašytojo Rimanto Černiausko knygomis vaikams. Pirmasis spektaklis „Pasakėlės vaikams, sliekams ir vanagams“ yra apie draugystę, vienas kito pažinimą bei leidimą būti kitokiu, toleranciją. O kalėdinis spektaklis „Baubuko Kalėdos“, kuris yra įkvėptas R. Černiausko knyga „Vaikai ir vaiduokliai“, kalba apie tikėjimą nematomais dalykais, vaizduotės galią, stebuklus, viltį, šeimos vertybes.

Savo spektaklius rodote ne tik Londone, kituose Anglijos miestuose, bet net buvote pakviesti ir į Ženevą. Jūsų nuomone, kodėl emigrantų vaikams svarbus lietuviškas teatras?

– Lietuviškas teatras yra labai svarbus išeivijoje visų pirma dėl to, kad čia lietuviai ir jų vaikai neturi prieigos prie lietuviškos kultūros, kokią turi Lietuvoje gyvenantys vaikai. Tad bet kokie meniniai projektai čia yra labai reikalingi.

Savo kūryba stengiamės priartinti vaiką prie lietuviškos kalbos, juos pralinksminti, sudominti, įkvėpti. Pirmą kartą, kai rodėme „Pasakėles Sliekams, Vaikams ir Vanagams“ mes labai stebėjomės, kad buvo vaikų, kurie nežinojo tokių žodžių kaip „varlė“ ,„sliekas“, „rupūžė“ ir pan.

Daugumai šeimų, su kuriomis mes bendravome, rūpi, kad vaikas mokėtų gimtąją kalbą, o teatras, tikimės, yra šiek tiek kitokia, žaisminga, netradicinė mokomoji erdvė, kuri gali prie to tikslo prisidėti. O mes visada pasiruošę būti su žiūrovu visa širdimi. Taip kad tiems, kuriems reikia ir tiems, kurie ieško – mes čia.

Sakoma, kad vaikai – pati kritiškiausia ir nuoširdžiausia publika, jie ne suaugę, kad paplotų ir pasišypsotų. Ar jums yra tekę susidurti su pačių vaikų atsiliepimais po spektaklio?

– Po spektaklių visada stengiamės pasilikti ir pabendrauti su publika, nusifotografuoti su vaikais, pabendrauti su visa šeima. Labai džiaugiamės jų nuotaikomis. Tai mums leidžia išlikti arčiau tiesos, pasitikrinti, ar tai, ką darome, veikia. Dažnai po spektaklio vaikai nenori išeiti iš auditorijos, nes jie dar nori su mumis žaisti. Pastebime, kad jie pasiskirsto, kurie personažai jiems labiau patinka.

O spektaklio metu, žinoma, vaikai yra sunkiausi kritikai, nes jei jie tavimi nepatikės, ar nepatikės tavo istorija – jie tau ten ir tada pasakys, tuo tarpu, kai suaugęs mandagiai patylės. Spektaklio metu girdime kaip vaikai reaguoja ir bandome klausytis – tik taip išmoksime. Mes galime tik džiaugtis, kad savo publikos dėmesį iki šiol išlaikėme ir po spektaklių sutikome daug džiaugsmingų veidų. Vaikai – didžiausia mokykla, gal dėl to jie mums ir yra tokie įdomūs. Vaidinti jiems yra labai smagu, nenuspėjama ir taip pat yra didelis iššūkis mums, kaip kolektyvui.

Per šias Kalėdas Londone ir kituose Anglijos miestuose rodysite kalėdinį spektaklį – apie ką jis bus?

– Džiugu, kad šį gruodį mus pasikvietė nemažai lietuvių bendruomenių Anglijoje, šiemet rodysime spektaklį „Baubuko Kalėdos“, tai šmaikštus ir nuotaikingas kalėdinis spektaklis visai šeimai apie mažą baubuką, gyvenantį mergaitės spintoje. Tai spektaklis apie šeimą, tikėjimą stebuklais, Kalėdas bei draugystę.

Ar galite pasidalinti kokiu linksmu nuotykiu iš gastrolių?

– Daug juoko ir šurmulio – matyt, tokių nuotykių buvo su kaupu.

Turbūt smagiausia buvo keliauti į Ženevą, nes buvo labai netikėta ir malonu, kad mus pasikvietė ir labai šiltai sutiko.

Vienas iš linksmiausių dalykų, kuris „Kitą Vėją“ nuolat seka, yra mūsų rytinės kelionės į kitus miestus – važiavimai traukiniais, autobusais, apsikrovus lagaminais, dekoracijom, ryšuliais, rakandais.

Kai mes susikūrėme, nusprendėme, kad būsime keliaujantis teatras ir neturėsime daug dekoracijų – tik susikrausim viską į kuprinytę ir pirmyn, bet pasirodo, mums dar nepavyko to įgyvendinti. Tai kol kas labai „linksmai“ jau vien tik atrodome – nuo galvos iki kojų apsikrovę muzikiniais instrumentais, lagaminais, žaislais, viskuo – kaip čigonai (juokiasi).

Linksmų kuriozų ir spektakliuose nutinka – nuo aktorių, pamiršusių batus, prieš išeinant į sceną, iki širmų griuvimo... Vienas iš personažų „Baubuke“ yra lėlė Bauba ir kartą jos galva pusę spektaklio žiūrėjo ne į tą pusę, kur turėjo žiūrėti – tiesiog bendravo nusukusi galvą nuo kitų personažų – pati sau draugė ir pati sau graži buvo…

O šiaip, mes patys linksmi ir juokingi, tai ir susikuriam, ir prisikviečiam tų nuotykių, turbūt, patys.

Patys kuriate spektaklius, iš kur semiatės idėjų jiems? O kaip su dekoracijomis, kostiumais? Ar jas taip pat patys darotės?

– Kol kas turime du spektaklius, abu paremtus Rimanto Černiausko kūryba. „Pasakėlės vaikams, sliekams ir vanagams’“ spektaklio muzika ir dainų tekstai sukurta ir mums labai maloniai patikėta Jono Baltoko, o „Baubuko“ muzika ir dainų tekstai yra sukurti mūsų. Idėjų semiamės iš visur- mes esame aktoriai, visada ištroškę kūrybos, eksperimentų, patirčių. Ir atskirai, kurdami savo individualias karjeras – dalyvaujame įvairiuose projektuose, iš kurių mokomės, o kai susiburiame kartu, tiesiog dalinamės žiniomis bei idėjomis, atsispiriame vienas nuo kito, papildome vieni kitus.

Labai daug scenų atrandame per improvizacijas. Kūrybinio proceso metu išbandome viską, kas šauna į galvą – nėra blogų idėjų – tik reikia atrinkti, kas labiausiai tinka, kuri idėja skleidžia daugiausiai informacijos ir tiesos bei dera spektaklio visumoje. Mūsų repeticijos labai smagios, o tą džiaugsmą mes stengiamės neštis ir į sceną. Taip pat į naudą ir tas lietuviškas atvirumas, gal net storžieviškumas bei drąsa – mes nebijome vieni kitiems sakyti „Ne“ ar vieni kitų įžeisti, o tai sukuria labai daug laisvės. Nėra jausmo, kad negaliu pasidalinti, kaip aš jaučiuosi ar kokių turiu idėjų, tai labai didelė mūsų, kaip kolektyvo, vertybė.

Pirmam spektakliui kostiumus ir dekoracijas patys kūrėme – kas siuvo, kas kalė, klijavo, piešė – labai daug darbo ir pastangų įdėjom, kad spektaklis atrodytų geriausiai, kaip galėjo atrodyti su tuometinėm galimybėm. O vėliau pradėjom sulaukti pagalbos iš profesionalių dizainerių ir scenografų – esam labai dėkingi ir džiaugiamės, kad jie mus ir mes juos atradome. Mūsų Vidmantė, beje, yra lėlininkė – tai visos spektaklių lėlės kurtos jos pačios rankomis.

Kiek maždaug laiko užtrunka parengti spektaklį?

– Įvardinti laiką konkrečiai kūrybiniame procese yra labai sunku. Tai gali trukti nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių. Kiek laiko užtrunka, labai priklauso nuo įvairių faktorių: kiek turime parengtos informacijos, ar turime visas repeticijų galimybes, ar yra parašyta kūrinio incenizacija ir kt. Pavyzdžiui, „Baubuko“ spektakliui mes neturėjome paruoštos incenizacijos, tai visas procesas užtruko apie du mėnesius. Ir to buvo mažai.

Kokių šiuo metu turite ateities planų?

– Kaip ir visi aktoriai, dirbame su savo projektais atskirai. Bet kartu visi susitinkame ir planuojame. Turime sugalvoję kelis renginius – kitais metais planuojame kurti spektaklį suaugusiems. Ir kol kas keliaujame su savo turimais spektakliais.

Daugiau apie „Kitą vėją“ rasite jų feisbuko puslapyje ir oficialioje svetainėje.

Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Vladimiras Laučius. Pasprinkite savo mediena. Atsakymas urėdams ir babuinams (21)

Daug visko pasakyta miškų kirtimo tema. Kadangi šia sritimi domiuosi seniai, nemažai bendravau su...

Grafininos vyrui Nigelui pareikšti nauji įtarimai – advokatas mano, kad tai policijos taktika (10)

Dingusiosios „Olialia“ mergaitės Sandros Grafininos nužudymu įtariamas jos vyras Nigelas Westas...

Baltiškos Ženios atostogos. Europietiškiausią Europą atrado Estijoje: čia trūksta tik pinigų (33)

Iš visko, ką mačiau, ši Europa – pati europietiškiausia. Džiugių spalvų identiški mediniai...

Rinkimuose Šimašius siekia dalyvauti nebe su Liberalų sąjūdžiu papildyta (68)

Vilniaus miesto meras buvęs liberalų lyderis Remigijus Šimašius kitų metų savivaldos rinkimams...

Lietuvis Kretoje aptiko įspūdingą radinį: iš pradžių man grasino kalėjimu (56)

„Graikai, kuriems parodydavau savo radinį, išsigąsdavo, kad mane pasodins į kalėjimą“, –...

Jie irgi lauks popiežiaus: čia atvykstama numirti (58)

Kada popiežius Pranciškus iš Aušros vartų papamobiliu bus vežamas į Katedros aikštę, savo...

Po devynerių metų motinystės atostogų: turėčiau jau būti nučiuožusiu stogu ir nukvakusi supermamytė

Motinystės atostogos Lietuvoje yra vienos ilgiausių Europoje. O ypač jei augini ne vieną vaiką....

Britų naikintuvai išprašė įsibrovėlį iš Rusijos (12)

Ketvirtadienį rytinėje Jungtinės Karalystės pakrantėje į orą pakelti šalies karinių...

Kita ažiotažo dėl miškų pusė: pelnas čia – karalius (361)

Šiemet maždaug 20 proc. pakilusi medienos kaina privačių miškų savininkus ragina galąsti...

McGregoras žadėjo sutrupinti ruso žandikaulį, jubiliejų švenčiantis Nurmagomedovas negėrė airio viskio (41)

Mėnesius truko žodinės provokacijos, fiziniai konfliktai tarp komandų, buvo sudaužyti autobuso...