Labas, broliuk (taip! Ne pusbroliuk, o broliuk),
Kaip tu? Ar laimingas? Tikiuosi, kad taip. Žvelgi iš Ten į mane ir žinau, jog šypsaisi, o gal net dažnai nusijuoki, matydamas, kad kartais elgiuosi vaikiškai, neapdairiai, neprotingai, nematydama tavo siunčiamų ženklų, bet žinok, aš visada jaučiu tave šalia.
Ne, man neliūdna, aš laiminga! Laiminga, nes turėjau galimybe mokytis iš tavęs nuoširdumo, šalto proto ir optimizmo, tiesiog paprasto žmogiškumo. Žinai, sakoma, kad žmonių keliai išsiskiria tada, kai jie nebeturi kuo dalintis vienas su kitu. Todėl tikriausiai, tokia ir buvo tavo lemtis, būti kelrodžiu daugeliui. O dabar tu tiesiog sėdi, tikriausiai apsikrovęs pilną stalą maisto, šypsaisi, žiūri į mus, lyg į kokį serialą, stebėdamas, ko iš tavęs išmokome.
Rašau Tau šį laišką, tiesiog norėdama pasakyti tai, ko nepasakiau begales kartų, kai Tu buvai šalia. Ačiū, kad padėjai man augti, ačiū, kad nedvejojai paguosti, padėti, papeikti, prajuokinti. Dalis tavęs visada bus kartu su manimi.
Net keista, kad jau praėjo 5 metai, kaip nesišnekėjome, kaip nepasakojai man juokingų istorijų. Bet gal pradėkime? Tikiu, kad šis laiškas pasieks tavo neaprėpiamą, laisvą sielą ir tikiu, jog gausiu atsakymą atgal. Gal ne rytoj, ne poryt, bet žinau, kad gausiu.
O kažkada ir vėl susitiksim...
