aA
Knygynus pasiekė nauja knygų serija jaunimui ir paaugliams „Tigro užkerėjimas" (aut. Colleen Houck). Tai magiška istorija, kupina ryškių spalvų, netikėtų siužeto vingių ir kerinčių atradimų. Viso pasaulio jaunimą sužavėjęs pasakojimas kviečia leistis į kvapą gniaužiančią kelionę po stulbinamo grožio Indijos kraštovaizdį, patirti draugystės ir nuotykių skonį, nusivylimo ir džiaugsmo akimirkas. Tai užburianti serija, pagal kurią kino kompanija „Paramount Pictures“ kuria filmą.
Kvapą gniaužianti jaunuolio kelionė po Indiją ir nepamirštami nuotykiai
© Shutterstock nuotr.

Ištrauka iš leidyklos „Aukso pieva“ išleistos knygos „Tigro užkerėjimas"

******************************

Skiriu Lindoms,
viena jų suteikė motyvaciją rašyti,
o kita davė tam laiko.
Abi jas vadinu seserimis

Belaisvis stovėjo priekyje surištomis rankomis, išvargęs, sumuštas ir purvinas, bet išdidžiai atlošęs pečius, kaip dera karališkos kilmės indui. Jo kalintojas, Lokešas, išdidžiai žvelgė nuo gausiai raižyto, paauksuoto sosto. Patalpą tarsi sergėtojai juosė aukštos baltos kolonos. Permatomos portjeros nepraleido nė menkiausio džiunglių vėjelio dvelksmo. Viskas, ką belaisvis galėjo girdėti, – tai vienodas Lokešo žiedų, puoštų brangakmeniais, skambčiojimas į auksinio krėslo atkaltę. Lokešas pažvelgė žemyn, akys susiaurėjo ir tapo panašios į plyšius, iš kurių sklido panieka ir triumfas.

Belaisvis buvo Mudžiuleino karalystės Indijoje princas. Tiesą sakant, dabar jis buvo tituluojamas Mudžiuleino imperijos Princu ir Svarbiausiuoju Gynėju, tačiau vis dar laikė save tiesiog tėvo sūnumi.
Lokešas, nedidelės kaimyninės Brynamo karalystės radža, sugebėjęs pagrobti princą, nėmaž nebuvo šokiruotas, kaip tie, kurie sėdėjo šalimais: Jesubaja, radžos dukra ir belaisvio sužadėtinė bei Kišanas, jaunesnysis princo brolis. Belaisvis tyrinėjo visus tris, tačiau tik Lokešas patraukė jo ryžtingą žvilgsnį. Po marškinėliais kabėjo akmeninis princo amuletas, vėsindamas jo odą, kol kūną tvilkė įtūžis.

Belaisvis prakalbo pirmas, stengdamasis neatskleisti įaudrintų jausmų:

– Kodėl tu, netrukus turėjęs tapti man tėvu, šitaip su manimi pasielgei... taip nesvetingai?

Abejingas Lokešas išspaudė dirbtinę šypseną.

– Mano prince, tu turi tai, ko aš trokštu.

– Niekas, ko tu trokšti, nepateisina šito. Argi mūsų karalystės neketino susijungti? Viskas, ką turiu, buvo tavo žinioje. Tau viso labo tereikėjo paprašyti. Kodėl taip pasielgei?

Lokešas patrynė smakrą, jo akys sublizgėjo.

– Planai pasikeitė. Regis, tavo brolis norėtų imti sau į žmonas mano dukrą. Jis pažadėjo man tam tikrą atlygį, jei padėsiu pasiekti šį tikslą.

Princas atkreipė dėmesį į Jesubają, kuri sėdėjo nuolankiai nuleidusi galvą, kukli, liepsnojančiais skruostais. Jo parengtos vedybos su Jesubaja, regis, turėjo būti taikos eros tarp dviejų karalysčių pradžia. Pastaruosius keturis mėnesius jis buvo išvykęs į tolimus imperijos pakraščius prižiūrėti karinių pajėgų ir rūpintis karalyste buvo palikęs savo brolį.

Veikiausiai Kišanas rūpinosi šiek tiek daugiau, nei karalyste.

Belaisvis drąsiai žengė priešais Lokešą ir suriko:

– Tu apkvailinai mus visus. Tu kaip kobra, kuri susirangiusi tyko krepšyje, laukdama tinkamo momento įgelti.

Jis nužvelgė savo brolį ir sužadėtinę.

– Argi nematai? Tavo veiksmai išlaisvino angį ir mes esame sugelti. Dabar nuodai skverbiasi į mūsų kraują, viską naikindami.

Lokešas paniekinamai nusikvatojo ir tarė:

– Jei sutiksi nesipriešindamas atiduoti savo Deimono amuletą, galbūt patikėsiu ir leisiu tau gyventi.

– Gyventi? Maniau, kad deramės dėl mano nuotakos.

– Bijau, kad tavo, kaip susižadėjusio vyro, teisės jau užimtos.

Galbūt neaiškiai pasakiau. Tavo brolis ves Jesubają.

Belaisvis sukando dantis ir atkirto:

– Jei nužudysi mane, būsi sunaikintas tėvo kariuomenės.

Lokešas nusijuokė.

– Jis tikrai nesunaikins naujosios Kišano šeimos. Mes paprasčiausiai nuraminsime tavo mielą tėvelį ir pasakysime jam, kad tu tebuvai nelaimingo atsitikimo auka.

Jis perbraukė per savo trumpą, šiurkščią barzdą ir paaiškino:
– Žinoma, juk supranti, kad net jei leisiu tau gyventi, vis tiek abi karalystes valdysiu aš, – Lokešas nusišypsojo. – Jei man nepaklusi, tavo amuleto dalį paimsiu jėga.

Kišanas palinko prie Lokešo ir griežtai užprotestavo:

– Maniau, kad mes susitarėme. Aš viso labo tik atvedžiau tau brolį, nes man prisiekei, kad jo nenužudysi! Ketinai tik pasiimti amuletą. Tik tiek.

Lokešas žaibišku greičiu ištraukė ranką ir sugriebė Kišano riešą.

– Jau turėjai suprasti, kad aš pasiimu viską, ko noriu. Jei tau patiktų matyti vaizdą iš ten, kur stovi tavo brolis, būčiau laimingas tave ten apgyvendindamas.

Kišanas pakilo nuo krėslo, bet tylėjo.

Lokešas tęsė.

– Ne? Labai gerai. Kaip tik dabar pakoregavau mūsų ankstesnį susitarimą. Tavo brolis bus nužudytas, jei nepaklus mano norams, o tu niekada nevesi mano dukters, nebent man taip pat atiduosi savo amuleto dalį. Šis slaptas mūsų susitarimas gali būti lengvai atšauktas, ir aš galiu ištekinti Jesubają už kito vyro – už to, kurį pats parinksiu. Veikiausiai jos kraują nuramintų senas sultonas. Jei trokšti būti šalia Jesubajos, turėsi išmokti paklusnumo.
Lokešas tol spaudė Kišano riešą, kol šis garsiai trekštelėjo. Kišanas visiškai nesureagavo.

Lankstydamas pirštus ir lėtai sukdamas riešą, Kišanas atsisėdo atgal, kilstelėjo ranką, paliesdamas išgraviruotą amuleto dalį, paslėptą po marškiniais, ir užmezgė akių kontaktą su broliu. Tarp jų šmėkštelėjo nebyli žinutė.

Broliai vėliau tarpusavyje išsiaiškins, tačiau dabar Lokešo veiks­mai abiem reiškė karą, o karalystės reikalai jiems buvo svarbiausi.
Apsėdimas pulsavo Lokešo kaklu, tvinkčiojo smilkiniuose ir buvo apėmęs jo tamsias, gyvatiškas akis. Tos pačios akys skroste skrodė belaisvio veidą, tirdamos, ieškodamas silpnybių. Įtūžęs jis pašoko ant kojų.

– Taip ir bus!

Iš rūbų klosčių Lokešas išsitraukė spindintį durklą, kurio rankena buvo išpuošta brangakmeniais, ir šiurkščiai truktelėjo už princo kažkada buvusio balto, dabar purvino, džodhpurio durtinio rankovės.

Virvės spaudė riešus, Lokešas rėžė peiliu per jo ranką, ir princas sudejavo iš skausmo. Rėžis buvo pakankamai gilus, kad siūbtelėtų kraujas, nubėgtų oda ir nulašėtų ant plytelėmis išklotų grindų.
Lokešas nuplėšė nuo jo kaklo medinį talismaną ir pakišo po belaisvio ranka. Nuo peilio ant talismano lašėjo kraujas ir išraižytas simbolis pirmiausia tvykstelėjo ryškiu raudoniu, paskui ėmė pulsuoti nepaprasta balta šviesa.

Šviesa šovė į princą, persmelkė krūtinę ir pasiglemžė jo kūną. Nors ir stiprus, jis vis dėlto nebuvo pasiruošęs tokiam skausmui. Belaisvio kūnas ūmai užsiliepsnojo dilginančiu karščiu, jis suriko ir krito ant grindų.

Jis tiesė rankas, norėdamas save apsaugoti, tačiau tik susirietė ir liko tįsoti ant šaltų, baltų grindų. Princas bejėgiškai stebeilijo, kaip Jesubaja ir jo brolis puolė Lokešą, kuris niršiai nustūmė juos atgal. Jesubaja parkrito ant grindų, stipriai trenkdamasi galva į pakylą.

Princas neabejojo, kad kai suglebusį Jesubajos kūną apleido gyvybė, sielvarto apimtas jo brolis buvo šalia. Ir kad, išskyrus skausmą, jis jau nejautė nieko.

***

Kelsė

Stovėjau ant bedugnės krašto. Formaliai tiesiog stypsojau eilėje prie kontoros, siūlančios laikiną darbą Oregone, tačiau jaučiausi tarsi ant bedugnės krašto. Vaikystė, vidurinė mokykla bei iliuzija, kad gyvenimas buvo puikus ir laikai ramūs, – visa tai buvo praeity. Prieš akis šmėkščiojo ateitis: koledžas, įvairūs vasaros darbai, kad išgalėčiau susimokėti už mokslą, ir vienišos pilnametystės tikimybė.

Eilė per colį pasislinko į priekį. Atrodė, kad laukiu jau ištisas valandas, tikėdamasi gauti darbą vasarai. Kai galiausiai atėjo mano eilė, prisiartinau prie stalo, už kurio telefonu kalbėjo nuobodžiaujanti, pavargusi darbų skirstytoja. Moteris davė ženklą prieiti arčiau ir parodė, kur atsisėsti. Kai padėjo ragelį, įteikiau jai keletą formų ir ji mechaniškai pradėjo interviu.

– Jūsų vardas.

– Kelsė. Kelsė Heis.

– Kiek metų?

– Septyniolika, beveik aštuoniolika. Greitai mano gimtadienis.

Ji užantspaudavo formas.

– Ar baigei vidurinę mokyklą?

– Taip. Baigiau vos prieš kelias savaites. Šį rudenį ketinu lankyti Čemeketo koledžą.

– Kuo vardu tėvai?

– Madison ir Jošua Heisai, tačiau mano globėjai yra Sara ir Maiklas Nilsonai.

– Globėjai?

Na, štai ir vėl, – pamaniau. Tačiau kaip niekad lengvai paaiškinau:

– Taip. Mano tėvai yra... mirę. Jie žuvo automobilio avarijoje, kai aš buvau pirmoje klasėje.

Ji sulankstė keletą popieriaus lapų ir ilgokai kažką keverzojo. Padariau grimasą, svarstydama, ką ji galėtų taip ilgai rašyti.

– Panele Heis, ar jums patinka gyvūnai?

– Žinoma. Hm, žinau kaip juos šerti... – Ar yra didesnių nevykėlių už mane? Taip kalbančių nepriima į darbą. Atsikrenkščiau. – Norėjau pasakyti, žinoma, aš myliu gyvūnus.

Regis, moteriai visai nerūpėjo mano atsakymas. Ji įteikė man paskyrimą į darbą.

REIKALINGAS
LAIKINAS DARBUOTOJAS DVIEM SAVAITĖMS.
PAREIGOS: BILIETŲ PARDAVIMAS, GYVŪNŲ ŠĖRIMAS
IR TVARKYMASIS PO PASIRODYMŲ.

Pastaba: kadangi tigrą ir šunis prižiūrėti reikia ištisomis paromis,
suteikiamas kambarys ir maitinimas.

Darbas buvo Mauricijaus cirke, nedideliame šeimos cirke at­rak­cionų aikštelėje. Prisimenu, kaip gavau kuponą apsipirkti mais­to produktų krautuvėlėje ir netgi planavau pasiūlyti nusivesti įtėvių vaikus, šešerių Rebeką ir ketverių Samuelį, kad Sara su Maiklu turėtų šiek tiek laiko sau. Tačiau pamečiau kuponą ir visiškai apie tai pamiršau.

– Taigi, nori šio darbo, ar ne? – moteris nekantriai išbėrė.

– Tigras, hm? Skamba įdomiai! Ar yra ir dramblių? Nes norėčiau susitarti, kad nereiktų kuopti dramblių mėšlo. – Tyliai sukikenau iš savo pačios pokšto, tačiau moteris vos teišspaudė šypsnį. Kadangi kitokių pageidavimų neturėjau, atsakiau, kad tiks. Ji davė man kortelę su adresu ir nurodė prisistatyti ten kitą rytą iki 6 valandos.
Suraukiau nosį.

– Jiems reikia manęs šeštą ryto?

Darbuotoja tik žvilgtelėjo į mane ir sušuko nenustygstančiai eilei: „Kitas!“

Į ką aš įsivėliau? – mąsčiau lipdama į Saros paskolintą hibridinį automobilį ir važiuodama namo. Atsidusau. Galėjo būti ir blogiau. Jau rytoj galėjau vartyti mėsainius. Cirkuose linksma. Ir tikiuosi, kad ten nėra dramblių.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Profesorius Ambrozaitis – apie karantino švelninimą: per anksti atleidus vadeles, epidemija persiris į antrą fazę (248)

Gydytojas infektologas, Vilniaus universiteto Medicinos universiteto profesorius Arvydas...

Lietuvos gamyklose mažėja užsakymų: didžiausias iššūkis – ką daryti su darbuotojais (54)

Užsakymų mažėja, o kai kur stringa ir tiekimas. Su tokia realybe susiduria Lietuvoje veikiančios...

Po Šimašiaus pasipiktinimo – naktinis SAM paaiškinimas: mobilieji punktai bus uždaryti tik 2 dienas atnaujinta 00:10 val. (641)

Vilniaus meras Remigijus Šimašius socialiniame tinkle užsiminė apie dar vieną papiktinusį...

Klaipėdoje nuo šeštadienio apribojama universitetinės ligoninės veikla (28)

Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas vėlyvą penktadienio vakarą savo feisbuko paskyroje...

Po ambasadorės pasibaisėjimo kaukių kainomis, „Norfa“ atkerta: gal galite padėti nupirkti pigiau? (785)

Ina Marčiulionytė , Lietuvos ambasadorė Kinijoje, savo paskyroje „Facebook“ pasidalijo...

Orai: termometrų stulpeliai šoktelės aukštyn (3)

Šeštadienio dieną vyraus nepastoviai debesuoti orai , giedresnis bus rytas ir vakaras, dieną...

Vilniuje nusileido specialus lėktuvas iš Londono (91)

Penktadienį prieš vidurnaktį Vilniuje nusileido specialaus lėktuvas su lietuviais iš Londono.

Baltarusijos žiniasklaida: užteks, situacija jau ir taip nukeliavo per toli (273)

„Niekas nepasikeis. Nekris naftos kainos. Nebus šuolių akcijų biržoje. Netgi ledynai nepradės...

Vašingtoną apkaltino piratavimu: „konfiskavo“ Vokietijai skirtą kaukių siuntą (57)

Jungtinės Valstijos perėmė Bankoko oro uoste į Vokietiją išsiųstų Kinijoje pagamintų...

Kita karantino pusė: tokių degalų kainų vairuotojai nematė jau seniai (133)

Nors karantino metu gyventojams patariama laiką leisti namie, o transporto srautai smarkiai...

|Maža didelių žinių kaina