Taip, mes pykomės. Visi pykčiai būdavo dėl smulkmenų, buities. Tačiau dėl smulkmenų tikrai karštai susipykdavome ir tada dažniausiai jis pareikšdavo kad skiriamės. Pradžioje labai išsigąsdavau, vėliau pamačiau, kad žodis skyrybos jam matyt nelabai ką reiškia, nes tai kartodavosi pakankamai dažnai.
Pradėjau labai pykti, kad šitaip sugeba pasakyti kai susipykome dėl visai nereikšmingo dalyko, kad ir dėl kokio puodelio. Maždaug 4-tais gyvenimo metais santykiai pagerėjo, mes suplanavome vaikutį. Kai pastojau, man tikrai norėjosi daugiau dėmesio, aš daug skaičiau knygų apie nėštumą, jis neskaitė. Man atrodė, kad jis nelabai domisi manimi ir greit gimstančiu vaiku. Vėl pradėjom pyktis ir vėl tie patys žodžiai.
Kai gimė vaikas, man buvo sunku, jis daug dirbo (kaip ir anksčiau), namo grįždavo tada, kai vaikas eina miegot, taigi visą dieną būdavau viena. Man reikėjo ne tik fizinės pagalbos, bet ir jo, jo švelnumo. Manau kad ir hormonai prie to prisidėjo pakankamai smarkiai. Net pradėjau svajot, kaip puikiai mes gyvename be jo. Nes tikrai buvo sunku, jis kiekvieną vakarą grįžęs piktai liedavosi ant savo darbo, bendradarbių, nors yra puikus specialistas ir galėjo bet kada pakeisti darbą.
Man trūko dėmesio, nes pokalbiai kaip man atrodė sukosi tik apie jo darbą. Ir dar pastovus pyktis, negatyvas dėl darbo. Vieną vakarą siaubingai susipykom dėl to, kad vaikas lovelėje verkė, aš virtuvėje ploviau indus, jis tame pačiame kambaryje žiūrėjo televizorių. Buvau labai pavargusi, todėl paprašiau, kad jis prieitų prie vaiko, jis tiesiog ramiai paaiškino, kad jam skauda pilvuką ir nieko negalima padaryti. Bet juk tai netiesa. Taigi prasipykom visą naktį.
Mano akimis žiūrint, abu prikalbėjome tikrai baisių dalykų, abu vienas kitą įskaudinome. Esmė, kad jis kitą dieną susirinko daiktus ir išėjo. Nebegyvena su mumis.
Visokių jausmų buvo. Iš pradžių laikiau jį kaltu, vėliau kaltinau tik save. Dabar manau, kad mes abu kalti. Kaip sakoma, kaip pasiklosi, taip išmiegosi. Bet mes tai galime pasikloti, o kaip vaikas? Jis išėjo, kai vaikui buvo 5 mėnesiai. Jau pusė metų, kai negyvenam kartu ir, galima sakyti, nekalbam, tiksliau, jis su manimi nekalba, nes jaučia nuoskaudą. Bet aš taip pat galėčiau sakyti, kad ją jaučiu ir atsitverti siena, bet kaip vaikas?
Dabar jis turi naują puikų darbą, naujų draugų ir toks jausmas, kad gyvena lyg niekur nieko. Tiesiog viską nubraukė. Taip, jis vaiką lanko, bet kas iš to tėčio, kuris ateina į svečius? Tokių gali būti labai daug.
Aš pati augau pilnoje šeimoje ir tėtis man labai svarbus. Kaip bus kai jis turės kitą šeimą? Kaip mūsų vaikas jausis? Kaip galima planuoti ir paskui viską mesti?
Tiesa, jis kaltina tik mane. Siūliau daug kartu apsilankyti pas šeimos konsultantus ir pan., tačiau jis jais netiki ir niekada neis. Į mane žiūri su tokiu pykčiu. Sako, kad nuo meilės iki neapykantos vienas žingsnis ir jis jį peržengė. Jei mes neturėtume puikaus vaikučio, į viską būtų galima žiūrėti kitaip, nepavyko tai nepavyko. Bet yra vaikas.
Nesakau, kad gyventi tik dėl vaiko ir pyktis, bet manau, kad dėl vaiko reikėtų viską padaryti, kad kažkaip viską suklijuoti. Man atrodo neatsakinga šitaip susireikšminti, trenkti durimis ir išeiti.
Taip, aš susiradau įdomios veiklos, atsirado įdomių pažįstamų, galėčiau sakyti, kad realizuoju save, bet dėl vaiko, manau, reikėtų kažkaip pabandyti, kad tikras tėtis ir tikra mama gyventų su juo. Norėčiau sužinoti jūsų nuomonę apie šią situaciją ir gauti patarimų.
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
Kokia nauda iš tėčio, kuris ateina į svečius?
Jūs klausiate nuomonės apie situaciją, kurioje yra trys nukentėję: jūs, vyras ir vaikas. Jūs jaučiate nuoskaudą, vyras, matyt, irgi, o vaikas, jūsų akimis, neturi to, kas buvo jūsų pačios šeimoje - abiejų kartu gyvenančių tėvų. Tokiomis aplinkybėmis labai logiška išeitimi atrodytų grąžinti vyrą atgal į šeimą. Kas tam trukdo? Kad vyras trenkė durimis?
Pabandykite pažvelgti truputį giliau.
Kodėl jūs negyvenate kartu? Maišo abipusis nepasitikėjimas, nenoras vėl pyktis, ir, kaip jūs pati pastebėjote, šis nenoras kyla iš nuoskaudų: jūsų patirtis su vyru buvo persmelkta pykčiu, konfliktais. Konfliktuodavote jūs dėl tradicinių dalykų - dėl buities, vaiko auklėjimo ir nemokėdavote iki galo susitaikyti.
Matyti, kad po keturių bendro gyvenimo metų jūsų santykiai lyg ir pagerėjo, tačiau jie pagerėjo tik išoriškai, ir tik todėl, kad tuo metu jūs dar buvote dviese. O kai atsirado vaikas, tapote trise. Ir išaiškėjo, kad tai jau jums per sunku. Dviese su vyru dar buvo įmanoma gyventi. Dviese su vaiku - irgi. Jūs mokate gyventi dviese, bet nelabai mokate gyventi trise.
Tačiau argi tai nėra taip pat natūralu? Argi jūsų tėvai nemokėjo gyventi trise, o gal net ir didesnėje šeimoje?
Tam reikia, kad žmonės mokėtų pakęsti šiokį tokį dėmesio ir meilės trukumą, kai jų artimas žmogus užimtas kitu. Reikia mokėti jaustis ramiai būnant vienam. Jūsų atveju nei jūs, nei vyras buvote tam nepasiruošę, kai gimė vaikas. Jums reikėjo vaiko artumo, jam reikėjo jūsų artumo.
Susidarė „meilės trikampis“, ir jis tęsiasi iki šiol; jame meilė egzistuoja tik tarp jūsų ir vaiko, o trečiasis - vyras - ilgą laiką jautėsi nereikalingas. Vyras, žinoma, to nesakė, ir tikrai nebuvo atstumtas tiesiogiai, jūs netgi jį bandėte įtraukti į vaiko auginimą, tačiau tikėtina, jog emociškai jis jautėsi nemylimas, o tik reikalingas kaip pinigų uždirbėjas.
Matyt, dabar jums parūpo jį sugrąžinti ne tik dėl vaiko. Jums gi reikia ir sekso, ir bendravimo, ir šeimos jausmo, ir artumo. Jums pačiai reikia vyro, o ne tik vaiko; ne visuomet yra ir lengva vienai su vaiku. Galbūt, jūs ir su vaiku kartais konfliktuojate. Ir jums reikalingas kažkas, kas pasidalintų su jumis atsakomybę po lygiai. Bet tuomet vėl reiktų gyventi trise.
Gyventi trise iš tiesų įmanoma, tačiau tai įvyksta tuo atveju, kai kiekvienas iš šeimos narių toleruoja, jog jo artimas žmogus ne visuomet yra užimtas juo, o būna užimtas kažkuo kitu. O jeigu jis to netoleruoja, jam kyla nuoskauda, pavydas ir pyktis. Jis jaučiasi izoliuotas, išstumtas iš dviejų širdžių idilijos. Vaikui gali nepatikti, jei jūs imsite jam matant artimai bendrauti su vyru ar kitu vyriškiu. Vyrui greičiausiai atrodydavo, jog jūs pusę savęs atiduodate vaikui, o jam nelieka. Jums atrodo, kad tai tik apie jūsų vyrą? Kad tai tik jis toks nebrandus?
Neatrodo, nes jūs rašote: „abu kalti“. Tik pakeiskime žodį „kalti“ kitu - jūs abu „prisirišantys prie vieno, mokantys gyventi po du, o ne po tris“.
Taip, pirmiausiai tai apie jūsų vyrą - jis neatlaikė vaiko gimimo, ir to ženklas - nusišalinimas nuo rūpesčių dėl vaiko. Taip, pabandykite priimti šią keistą situaciją: ne todėl jis išėjo, kad mėgsta izoliaciją, o kaip tik dėl izoliacijos ir išėjo. Neskubėkite nei sutikti, nei paneigti, kol nesupratote.
Prisiminkite, jog jūs galite būti kviečiama į kokią nors draugiją, tačiau jūs ten galite jaustis nelabai priimta, nelabai gerbiama, nelabai vertinama. Nes dėmesį skirs ne jums, o kam nors kitam. Mus lyg ir kviečia - o mes jaučiamės blogai ir atsisakome. Tuomet kažkokia nesąmonė gaunasi: mums sako: „taigi eikš pas mus, ko tu mūsų vengi?“- o mes tą blogumą prisimename ir neiname.
Ar prisimenate šį jausmą? Vyro išėjimas iš namų išoriškai atrodo lyg reakcija į pykčius, tačiau greičiausiai tai buvo reakcija į tai, kad jam pačiam ėmė trukti svarbos jausmo, jūsų dėmesio gimus vaikui. Jam pasidarė ankšta gyventi trise, ir jis pasirinko išeiti. Tuo pačiu jums buvo sunku sutikti su jo nuomone - dėl to kildavo konfliktai. Na, o paskutinis konfliktas dėl vaiko verkimo buvo tik pretekstas. Dėl to iš meilės gimė neapykanta.
Tačiau ar tik jūsų vyras nemoka gerai jaustis trise? Ne, tokia pat situacija yra daugelyje šeimų, ypač jaunų. Ir čia nėra kaltų. Gyvenimui trise tiesiog reikia subręsti.
Prisiminkite savo nuoskaudas, kai jūs pasigesdavote vyro namuose laukdama, kol vaikas gims. Argi tai nebuvo jūsų izoliacijos, vienatvės jausmo, baimės neturėti paramos išraiška? Ir tokiu atveju argi tai nerodo, jog tuomet jūs bijojote likti viena su savo motinystės vargais? Argi nejaučiate jūs dar ir dabar nuoskaudos, kai imate manyti, jog vyras gyvena gerai ir džiaugiasi su draugais?
Jis - laisvas, jūs - su vaiku. Juk buvimas su vaiku ne vien džiaugsmas - tai ir atsakomybė už jo auklėjimą ir auginimą, ir pareigos prieš jį. Atsitiks kas vaikui - kaltins jus vieną. Motinystė gali taip „įsiurbti“ motiną, kad ji gali pamiršti apie tai, kad ji - ir moteris, ir mylimoji, ir asmenybė.
Ar sutinkate? Tokiu atveju jūs irgi parodote, kad jums sunku gyventi trise, tik kitokiu aspektu: sunku gyventi žinant, kad motinystės vargas atitenka jums vienai, o vyrui atitenka laisvas gyvenimas ir draugai. Pavydas, vidinis priekaištas vyrui - tai ženklas, kad jūs jo neišbraukėte iš šeimos, kad jums jis vis dar yra šeimos narys. Jūs vis dar jaučiatės gyvenanti trikampyje, tik šiuo atveju jums parūpo gražinti vieną iš to trikampio dalių atgal. Netgi po pusės metų gyvenimo atskirai jis visgi lieka jums vaiko tėvas ir jūsų vyras - kito juk neatsirado.
Matote, kad gyvenimas trise, palyginus su gyvenimu dviese, kelia du esminius sunkumus: skausmą ir pavydą, kai kažkam gera su kitu, o tu esi vienas ir izoliuotas; skausmą ir pavydą, kad tu priverstas dalintis vargais su vienu, o kitas tuo metu jaučiasi laisvas.
Jūs galite atrasti šiuose sunkumuose dvi didžiausias žmogaus baimes: baimę likti izoliuotam ir baimę prarasti save, savo laisvę.
Tokiu atveju jums, kaip bebūtų keista, reikia išmokti jaustis gerai vienai. Tai įmanoma padaryti, jei jūs gerai pasiklausinėsite mamos, kaip jai pavyko išgyventi su tėčiu. Kaip ji neprarado savęs. Kaip mokėjo susitarti. Padėtų ir psichoterapija, kur reiktų išsiaiškinti, kas ten jums taip rūpėdavo, kad nuolat kildavo konfliktai. Padėtų sutuoktinių terapija. Kad išmoktumėt ne tik išoriškai susitarti („nusileisti“), bet ir bendrauti su kitu žmogumi taip, kad priimtumėt kitokią nuomonę. Priimtumėt „nenusileisdama“ ir „nenuleisdama kito“.
Ir kuomet tai atsitiktų, tuomet šalia jūsų stebuklingu būdu išnyktų durų trankymai. Tiesiog durys pradėtų tarnauti ne tam, kad tarp žmonių atsirastų siena. O tam, kad pro tas duris kas nors galėtų įeiti į jūsų gyvenimą. Kas nors artimas.
Sėkmės jums.
Olegas Lapinas
