- Dabar mes užeisime pas mano pažįstamą, o paskui eisime į parduotuvę žaisliuko, - sakote jūs vaikui, tikėdamasi išvysti jo džiaugsmą.
- O aš dabar noriu žaisliuko, - atsako jis.
- Taip, bet man labai reikia jai atiduoti svarbius dokumentus, - pabrėžiate žodį „svarbius“.
- O aš noriu į parduotuvę žaisliuko, - atsako jis.
- Tai būtina mano darbui, - vis stengiatės išsaugoti ramybę jūs.
- O aš iš pradžių noriu į parduotuvę žaisliuko!
Tokie dialogai gali tęstis valandų valandas, tačiau, žinoma, jau nebe taip ramiai. Ašaros, riksmai, agresyvumas ir visai neadekvatūs poelgiai (pavyzdžiui, isterijos priepuolio ištiktas vaikas gali kaip ilgas kristi į balą). Būna, kad per savo užsispyrimą jis netgi pamiršta, kas jam buvo taip svarbu, ir elgiasi taip, lyg jį būtų ištikusi tikriausia isterija.
Paprastai viskas pasibaigia tuo, kad atvestas namo vaikas užmiega, krūpčiodamas sapne, o mama, išgėrusi raminamųjų, nusprendžia jį užrašyti pas gydytoją. O galėjo dabar abu žaisti naujuoju žaisliuku... Na, kodėl jis taip daro? Negi nesupranta, kad kartais geriau nusileisti? Supranta, bet negali sutikti su tokia neteisybe.
„Aš pakankamai savarankiškas, kad pats žinočiau, kas geriau, ir suaugusiesiems teks į tai atsižvelgti. Išmokysiu juos tvarkos!“ – maždaug taip ar panašiai vaikas pagrįstų savo poziciją, jei būtų vyresnis. Tačiau tame ir esmė, kad toks elgesys būna nuo trejų iki ketverių metų amžiaus, ir žodžių atsargos ne tokios didelės, kad vaikas išreikštų savo nuomonę apie suaugusiųjų ir tėvų santykius. Todėl jis rėkia ir verkia.
Teisingiausia būtų apsišarvuoti kantrybe ir tiesiog palaukti, išlaukti tai, kas neišvengiama. Beje, jei jūs eksperimento dėlei (arba norėdami nutraukti skandalą) staiga netikėtai sutiksite su vaiku, pamatysite, kad jokio pasitenkinimo iš to jis negaus. Veikiausiai po minutės jis sugalvos kažką naujo – tokio, ko tikrai negalėsite leisti – ir maišto poreikį vis tiek realizuos. Taigi neverta švaistyti jėgų, emociškai įsitraukiant į šiuos skandalus. Jūsų ramybė ir užtikrintumas, kad viskas, kas vyksta, yra normalu, padės ir vaikui išsaugoti stabilumo jausmą. Juk jam tai taip pat sunkus periodas.
Noras išvengti sunkumų, siekti savo tikslų keliant aplinkinių gailestį – infantilumo bruožai, kurie suaugusiųjų gyvenime bus visiškai nereikalingi.
