Kiekvieną rytą trejų metų Emilija puošiasi prie veidrodžio. Ji kruopščiai derina papuošalus, pati renkasi rožinį sijoną ir prie jo derina violetinį megztuką, mažais pirštukais pasitaiso plaukus ir papučia lūpas.
Gabija ir Edvinas žaidžia namus. Gabija piktai, pakeltu balsu sako Edvinui: „Tu ir vėl išmėtei daiktus po visą kambarį, o aš turiu tvarkyti!“
Keturmetis Jurgis auklėja savo mažesnįjį broliuką: „Jei manęs neklausysi, atimsiu visus tavo žaislus.“
Vaikai stebi ir mato viską aplink. Dauguma jūsų veiksmų, ir tinkamų, ir ne, bus pastebėti ir darys didelę įtaką augančiam vaikui. Vaikai kreipia daugiau dėmesio į tai, ką tėvai daro, nei ką jie sako. Žodinę informaciją mažyliams sunkiau įsidėmėti, o elgesį jie tiesiog kopijuoja. Vaikai tėvus suvokia kaip tobulus ir visažinius, todėl elgesį, kurį vaikai mato savo aplinkoje, jie supranta kaip teisingą ir tinkamą. Matydami, kaip elgiasi tėvai, vaikai mokosi, kaip elgtis galima, o kaip ne. Taigi, svarbu nuolat stebėti savo elgesį, kurio „netyčia“ galite išmokyti vaiką.
Kasdienis suaugusiųjų elgesys daro tokią pat įtaką vaikams kaip ir kruopščiai suplanuotos „pamokos“. Dažnai savo elgesio atkartojimą galite pamatyti vaikų žaidimuose, o kartais tai gali atsitikti labai netikėtose ar netgi nemaloniose situacijose. Jei abejojate mokymo pavyzdžiu įtaka, prisiminkite savo vaikystę. Kokį savo tėvų elgesį atkartojate iki šiol, kokį perėmėte iš brolių ar seserų, kitų svarbių jums žmonių?
Savo pavyzdžiu galite išmokyti vaikus daugybės teigiamų dalykų:
Kalbėti ir klausytis. Dažnai girdėdami tėvus bendraujant mandagiai, vaikai taip pat mokosi atsiprašyti, paprašyti, pasisveikinti, padėkoti. Taip pat iš jūsų vaikai gali mokytis kalbėti paeiliui, nepertraukinėti. Jei išklausote vaiką, patys sulaukiate savo eilės ir leidžiate jam pasakyti, mokote jį elgtis taip pat. Net ir su vaiku, kuris dar kalba „sava kalba“, bendraukite suteikdami jam laiko išsisakyti.
Socialinių ir emocinių įgūdžių. Vaikai atidžiai stebi jūsų jausmus ir reakcijas. Iš to jie mokosi, kaip reaguojama tam tikrose situacijose. Užsiimdami bendra veikla tinkamu pavyzdžiu galite parodyti vaikui, kaip jūs sprendžiate konfliktus, kaip susipažįstate su naujais žmonėmis, išreiškiate jausmus, dalijatės daiktais ir t. t.
Praktinių įgūdžių. Dažnai vaikams nereikia specialių pamokymų, kaip atlikti tam tikras užduotis: tvarkytis, praustis, lipdyti iš molio ar dėlioti dėlionę. Jiems užtenka matyti, kaip tai daro suaugusieji ir atkartojant tobulinti įgūdžius patiems.
Pasitikėjimo savimi. Vaikams perduodame ne tik savo elgesio modelius, bet ir požiūrį į save ir kitus. Jei galite parodyti vaikui, kad pasitikite savimi, nusiteikę susitvarkyti su kylančiais netikėtumais, siekiate savo tikslų, tikėtina, kad vaikas irgi mokysis pasitikėti savimi.
Vertybių. Matydami tėvus, padedančius kitiems, skaitančius knygas, besitvarkančius namuose, besirūpinančius vienas kitu, dirbančius ir sveikai besiilsinčius, vaikai kuria savo vertybių sistemą, kurioje atsispindi tėvų gyvenimo būdas.
Svarbu vaikams paaiškinti žodžiais, ką jūs darote, kodėl elgiatės vienaip ar kitaip. Dažnai vaikai net neįsivaizduoja, kokios yra suaugusiųjų elgesio priežastys. Mokymas pavyzdžiu visada bus veiksmingesnis, jei papildysite jį paaiškinimais.
Kruopščiai rinkdami dovaną draugui, galite paaiškinti vaikui, kodėl jums tai svarbu, pagal ką ją renkate. Jei paaiškinate savo elgesio priežastis vaikams, jie gali geriau susieti suaugusiųjų užsiėmimus su savo pačių, pavyzdžiui, taip pat kruopščiai apgalvoti ir pagaminti dovaną broliui ar sesei.
Vaikai yra linkę greitai perimti ne tik teigiamo elgesio pavyzdžius, bet ir kartoti veiksmus, kurie mums patiems ne itin patinka. Kartais vaikų elgesyje pamatome savo manieras, išgirstame savo žodžius, kurių nenorėtume, kad mūsų vaikai kartotų. Jei dažnai žiūrite televizorių – taip laisvalaikį leis ir jūsų vaikai; jei kalbate su kitais nepagarbiai – nesitikėkite mandagumo iš vaikų; jei supykę rėkaujate ir mėtote daiktus, – vaikas taip pat sunkiai kontroliuos savo impulsus.
Mokydami vaikus būkite nuoseklūs. Jei norite ko nors išmokyti, o patys elgiatės priešingai, keliate vaikui sumaištį ir jam neaišku, kuo tikėti. Pavyzdžiui, tėtis nuolat įsakmiai primena vaikui, kad šis sakytų „prašom“ ir „ačiū“, tačiau pats niekada šių žodžių nevartoja arba vaikui sakoma, kad mušti kitų negalima, o šiam sumušus bendraamžį, yra baudžiamas diržu. Jei tėvų elgesys ir žodžiai nesutampa, vaikui nebeaišku, kaip reikėtų elgtis.
Žinodami, kad vaikas iš mūsų tiek daug mokosi, turime stebėti save, tačiau tai nėra paprasta. Kartais prarandame savitvardą, sakome tai, dėl ko vėliau gailimės, o netikėtai išsprūdusius žodžius vaikas tuoj pat įsidėmi ir pritaiko situacijose, kai mažiausiai to tikimės. Nė vienas iš mūsų nėra tobulas.
Visi turime tam tikrų savybių ar ydų, kurių, ko gero, jau niekada neatsikratysime. Galime tik jas pripažinti ir paaiškinti vaikams, kad, pavyzdžiui, jei mama labai mėgsta saldumynus, tai nereiškia, kad juos valgyti sveika, arba kad išsprūdęs žodelis yra netinkamas ir tėtis stengsis jo nekartoti. Vaikų elgesį formuoja pasikartojantys mūsų veiksmai, o ne pavienės gero ar blogo elgesio apraiškos.
Nepamirškite, kad savo pavyzdžiu parodote vaikams, kokie jie gali tapti ir ko jie turi siekti.
