Įdomi yra kaljano sandara. Apačioje - specialus siaurėjantis, įvairiai dekoruotas indas vandeniui, dažniausiai padarytas iš paprasto mėlyno stiklo, kartais iš brangaus krištolo. Kaljanas gali turėti kelis vamzdelius su kandikliais, tada rūkyti gali keletas žmonių vienu metu. Šie lankstūs vamzdeliai būna net iki 2 m ilgio. Metalinė dalis yra pati puošniausia, dažniausiai varinė, bet būna ir sidabrinė ar auksinė.
Iš daugelio rytietiškos materialinės kultūros objektų kaljanas išsiskiria ypatinga elegancija. Viršutinėje dalyje yra įdėtas nedidelis antgalis tabakui ir gaubtas apsisaugoti nuo vėjo bei žarijų. Kartais dar naudojamos specialios šiaudinės vėduoklės, skirtos ne tik gaivintis nuo vidudienio karščio, bet ir vėduoti jomis virš kaljano, kad žarijos įsidegtų ir tabakas geriau smilktų.
Vandens pypkė tokia populiari dėl specialaus tabako ir rūkymo būdo filtruojant dūmą per vandenį. Viršutinėje dalyje dedamas žiupsnelis drėgno, meduje išmirkyto, specialaus augalinio tabako ir gabalėlis medžio anglies (dažniausiai pagamintos iš greitai įsidegančio alyvmedžio). Tabakas pamažu smilksta, įkvepiant pro vamzdelį, inde sukunkuliuoja vanduo, ir pajuntamas labai lengvas, kvapnus, šaltas dūmas.
Kokia jo kilmė?
Yra keletas kaljano atsiradimo hipotezių. Istorikai mini dar prieš 2000 metų iki tabako atsiradimo Indijoje naudotas vandens pypkes (vadintas Dhoon Netra), kuriomis rūkydavo aromatingas ir gydomąsias žoleles. Tačiau tikras tradicinis kaljanas susiformavo Osmanų imperijos laikais.
Nors yra versijų apie jo kilmę iš Persijos, Etiopijos ar net Pietų Afrikos, tačiau dažniausiai kaljano tėvyne laikomas Egiptas. Kaljano kilmės istorija - Rytų šalių papročių istorija. Toks kaljanas plačiai paplito po visą Viduržiemio jūros baseiną ir Artimuosius Rytus XVII amžiaus pradžioje.
Malonus ritualas
Išvydus šį elegantišką daiktą, prieš akis iškyla turkų bėjai, ramiai rūkantys auksu, koralais, gintaru ir sidabru puoštus kaljanus, ar puošnių haremo moterų ratelis, susibūręs tyliam pokalbiui platanų pavėsyje aplink grakščią nargilę.
Jo nerūkoma siekiant nusiraminti, pabėgti nuo nerimo. Prie jo nepriprantama kaip prie nikotino. Tai - būdas rasti laiko pasikalbėti, pasiklausyti, pamąstyti, taigi savitas bendravimo ritualas. Ir šiandien, kaip prieš šimtus metų, kaljanas suburia vyrų ar moterų grupeles ilgiems pokalbiams. Svarbu laikas, praleidžiamas rūkant, pokalbių temos, pavakario ramybė.
Tiesiog Rytuose gyvenimo tėkmė kitokia: laikas slenka lėtai, žmonės neskuba ir gali valandų valandas praleisti rūkydami ir tiesiog žiūrėdami į dykumos horizontą, palmių giraitę ar judrią gatvę.
Kaljano rūkymas - kaip kavos ir arbatos gėrimo ritualas. Tai - tarsi žaidimas: ratu susėdę žmonės perduoda kandiklį vienas kitam, kiekvienas įkvepia po 2-3 kartus ir ramiai šnekučiuojasi.
Tradiciniai klausimai, spontaniškai kylantys vienišam keliautojui ar smalsiam turistui Kairo gatvėse, Tuniso pakrančių terasose ar Beiruto kavinėse: „Kokį tai turi poveikį?", „Ką gi jie ten rūko?", „Iš kur tai atėjo?", o dažniausiai: „Kaip jie gali ištisas valandas taip sėdėti ir rūkyti?"
Globalizacijos kontekste, kai pasaulį užplūdo McDonald'ai, kaljanas suburia į grupeles ne tik etnocentriškai nusiteikusius intelektualus. Milijonai žmonių rūko kaljaną kiekvieną dieną visame arabų pasaulyje, madinguose rytietiškuose restoranuose Europoje: rūko studentai Paryžiaus Lotynų kvartalo kavinėse, rūko paprasti senukai ant savo namų slenksčio, jaunimas, patarnautojai ir universitetų studentai, pakelės kavinėse, kavos namuose ar „kavos soduose" (Istirahat), dažnai vilkėdami ilgą tradicinį rūbą jebbet, sėdi sukryžiavę kojas, medituoja, kalbasi, ilsisi.
Tai ką jie ten rūko?
Aromatizuotas, specialus tabakas kaljanui dažniausiai importuojamas iš Egipto. Jis vadinamas moessel. Tabakas turi būti drėgnas, todėl mirkomas meduje, sirupe, kartais pridedama cukraus, distiliuoto vandens, glicerino ir įvairiausių esencijų. Tabako rūšių pasirinkimas iš tiesų įspūdingas - be tradicinio ir populiaraus obuolių, čia galima paragauti ir rožių, arbūzų, meliono, vynuogių, mėtų, vanilės, mango ir kivi kvapų tabako.
