Kai tik vadinasi „šeima“
Ar įmanoma nupiešti psichologinį šeimos, kurioje užaugo žudikas, portretą?
Neteko gydyti nei žudikų, nei jų artimųjų, gal tik savižudžių. Iš praktikos žinau, kad blogiausios yra tos šeimos, kuriose vyrauja vadinamoji liguista „demokratija“, o iš tikrųjų – tik netvarka ir chaosas, neužsimezgę paprasti žmogiški tarpusavio santykiai. Kai žmonės tik vadinasi „šeima“, nors tai veikiau kaimynai – atskiri, vienas kitam visiškai neįdomūs ir nerūpintys individai, dėl nelemto atsitiktinumo priversti dalytis bendra buitimi. Kai visi valgo kada nori ir ką nori, o tėvai net nežino, ar jų vaikas namuose, ar kur išvykęs...
Ar iš tiesų galime sakyti, kad dalis kaltės už vaiko padarytą nusikaltimą tenka ir jo tėvams?
Be abejo, tėvai ir auklėjimas tikrai turi didelę įtaką ir gali lemti augančio jauno žmogaus likimą ir charakterį, tačiau į vaiko ir jo tėvų santykį turėtume žiūrėti kaip į dvipusio eismo gatvę. Tai judėjimas dviem kryptimis. Žinoma, tėvų vertybės (ar jų neturėjimas) yra svarbus veiksnys, bet ir pats vaikas tikrai nėra bejėgis šapelis jų rankose.
Kiekvienas žmogus atsineša genetiškai apspręstas ir biologine prasme nulemtas ne tik fizines, kūno, savybes (plaukų, akių spalvą, sudėjimą, polinkį sirgti tam tikromis ligomis), bet ir charakterio, asmenybės struktūros pagrindus bei gebėjimą išgyventi tam tikrus jausmus, atsparumą stresui, traumoms, norą mokytis augti ir tobulėti, smalsumą ir kt. Net tas, kuriam likimas pagailėjo gerų ir mylinčių tėvų, gali surasti suaugusius žmones, kurie jo gyvenime atliks panašų vaidmenį (dėdės, tetos, mokytojai, treneriai ir kt.). Todėl iš dalies esame ir savo likimo kalvai.
Ne gimstama, o tampama
Kokie kiti psichologiniai su šeima susiję veiksniai gali lemti, kad jos narys taps šaltakrauju žudiku?
Labai daug lemia bendra emocinė šeimos aplinka ir tėvų elgesys su vaikais. Deja, kartais vaikai auga nežmoniškomis sąlygomis: mušami, ujami, prievartaujami. Blogiausia, kai tėvai, suaugę žmonės, kurie turėtų užtikrinti vaikui saugumą ir ramybę, tampa jo kankintojais.
Pačiais blogiausiais atvejais, kai vaiko jausmai nuolat žeidžiami, traumuojami ir gniuždomi, kai jis iš tėvų patiria patyčias, ypač kai daug kartų išduodamas bei apgaunamas, vaiko siela tiesiog nebeatlaiko. Vaikas nusprendžia, kad jausti bet kokį bendrumą su kitu žmogumi ar prieraišumą yra nepakeliama kančia, ir atsisako apskritai ką nors jausti.
Galima sakyti, kad tokiu būdu žmogus praranda savo sielą. Taip, išoriškai jis nelabai skiriasi nuo kitų, bet tai tik fizinis apvalkalas, fasadas, viduje jis nieko nejaučia. Tuščias kevalas. Tokie yra žudikai ir prievartautojai. Paprastos žmogiškosios emocijos jiems yra kažkas visiškai nepažįstamo. Gailestis, kaltė, gėda – tolimi, tarsi kitos planetos. Būtent jie padaro sunkiausius nusikaltimus ir gali būti nepaprastai žiaurūs.
Tačiau mes nesame kanibalų tautelė. Mūsų visuomenėje žudiku ne gimstama, o tampama. Žmogus visada turi pasirinkimą; galbūt jam sunku pamatyti alternatyvas, bet, manyčiau, jų tikrai yra. Teko išklausyti ne vieną siaubo ir prievartos kupiną istoriją, bet – žmogus sugebėjo išgyventi, atsilaikyti ir netapo nusikaltėliu.
Siela (psichė) – tai ne tik emocinio gyvenimo pagrindas ir vieta, tai gebėjimas jausti bendrumą su kitais (iš čia kilęs žodis „sieliai“ – surišti į vieną plaustą rąstai) ir, jaučiant žmogišką savitarpio ryšį, išgyventi kito skausmą, liūdesį, džiaugsmą. Be sielos mes būtume tik agresijos ir seksualumo instinktų vedami gyvūnai. Atsikeltume ryte ir be jokių skrupulų apiplėštume savo kaimyną, jei mums pritrūko duonos.
Net paviršutiniškai peržvelgus nužudymų atvejus, kai žudikai buvo jauni žmonės – paaugliai ar vos sulaukę pilnametystės, matyti, kad tam tikrų ženklų, jog jie turi problemų, buvo. Kodėl jų šeimose niekas nieko nepastebėjo?
Nežinau, kokiomis akimis reikia žvelgti į savo vaiką, kad pražiopsotum ženklus, liudijančius, jog viskas taip blogai. Aš tuo netikiu. Savo praktikoje daug kartų susidūriau su tėvais, auginančiais probleminius vaikus. Toks vaikas nuo mažens yra kitoks: neramus, impulsyvus, sunkiai valdomas, patiria pykčio priepuolius. Tačiau beveik visuomet ir pati šeima yra disfunkcinė, o tėvų bendravimo būdai – ir tarpusavio, ir su vaiku – yra nedarnūs.
Vis dėlto jei tėvams pakanka paprastos žmogiškos nuovokos ir jie bent kiek išgyvena dėl savo vaiko problemų, o ne bando jas neigti, būtinai kreipiasi pagalbos į specialistus gerokai iki vaiko paauglystės. Netikiu, kad mergina iš tikrųjų, o ne dėl savotiškos „paaugliškos pozos“, norėdama padaryti įspūdį, domėjosi kanibalizmu, mirties kultu ir žudymu, o jos tėvai apie tai nė nenumanė.
Manyčiau, kad greičiausiai jie apskritai su savo dukra nebendravo (turiu galvoje atvejį Šiauliuose) ir nežinojo, nei ką ji veikia, nei apie ką mąsto, nei kas ją domina. Aš domėjausi paauglių, mėginusių nusižudyti, istorijomis; pasirodo, jie daug kartų bandė atkreipti į save suaugusiųjų dėmesį ir daugelį veiksmų, kuriuos jie atliko iki bandymo nusižudyti, iš tiesų reikėjo suprasti kaip pagalbos šauksmą, tik suprasti ir išgirsti nebuvo kam.
Pavojingas mitas
Gal tėvai tiesiog nemoka skaityti ženklų, liudijančių, kad jų vaikui kažkas negerai, kad reikia ieškoti pagalbos, kol dar neįvyko nelaimė?
Neskubėkime kaltinti vien tik tėvų. Kartais vienas kuris nors vaikas šeimoje dėl įgimtų savybių būna daug agresyvesnis, impulsyvesnis ir žiauresnis negu kiti. Pažinojau vieną inteligentišką šeimą, kurioje augo trys broliai. Visus tėvai augino panašiai, visus baudė fizinėmis bausmėmis, bet – tai jokia retenybė – vyriausią auklėjo griežčiausiai, o jauniausią – atlaidžiausiai.
Vyriausias užaugęs tapo sėkmės lydimu verslininku, tačiau visos trys jo santuokos žlugo dėl to, kad apimtas pykčio jis buvo linkęs smurtauti. Vidurinis tapo savarankišku verslininku, kuriam puikiai sekasi, bet jis susidūrė su priklausomybės nuo alkoholio problema, jam sunku buvo likti ištikimu savo žmonai. Jauniausias dar nesukūrė šeimos, bet jam jau būdingas nuotaikos svyravimas, jis retkarčiais vartoja antidepresantus. Iš pažiūros – tai inteligentiški ir išsilavinę žmonės, augo tomis pačiomis sąlygomis, bet vaikystės traumai įveikti pasirinko visai skirtingus būdus.
Tik vyriausias perėmė žiaurų tėvo elgesį ir pats tapo smurtautoju. Be abejo, čia nerasime vienareikšmiško atsakymo. Galbūt taip įvyko dėl to, kad jam teko sunkiausia dalia ir tėvo smurto jis patyrė daugiausia, o gal įgimtos agresijos jis turėjo daugiausia ir labiau už kitus buvo linkęs konfliktuoti su tėvu, laužyti jo nustatytas pernelyg griežtas taisykles.
Dažnai visuomenė (pirmiausia žudiko šeima dėl gynybinės reakcijos) sunkų nusikaltimą yra linkusi pateisinti psichikos sutrikimais. Jau kalbama, kad viena iš įtariamų nužudymu šiauliečių buvo psichikos ligonė...
Tai, kad psichikos liga, ypač sunkiais, šizofrenijos spektro, sutrikimais, sergantys žmonės padaro daugiau nusikaltimų, yra vienas iš mitų, giliai įsišaknijusių mūsų sąmonėje. Sakyčiau, jis liudija baimę ir nenorą pažinti psichiką bei jos sutrikimus. Statistika rodo ką kita: psichikos sutrikimais sergantys žmonės rečiau negu sveiki padaro nusikaltimus. Daugiausia nusikalsta nuo alkoholio ir narkotikų apsvaigę asmenys.
Pradėjusi studijuoti rezidentūroje, gerai išmokau pirmąją pamoką: psichoziniais sutrikimais sergantys žmonės yra linkę į keistą elgesį ir ekscentrišką išvaizdą, bet labai retai kelia realią grėsmę aplinkiniams. Pavojingiausi dėl pykčio ir impulsyvumo protrūkių yra sergantys epilepsija ir patyrę galvos smegenų traumas. Psichozės būsenoje žmogaus mąstymas yra nenuoseklus, todėl jam ir suplanuoti, ir įvykdyti nusikaltimą nuo pradžios iki galo yra neįveikiamas uždavinys.
Žiaurumo priežastys
Ekspertai nesutaria, kam – genetikai ar aplinkai – tenka svarbesnis vaidmuo formuojantis antisocialiniam elgesiui (tai žmogaus poelgiai, prieštaraujantys visuotinai priimtoms visuomenės teisės ir dorovės normoms). Toks elgesys dažnai reiškiasi jau vaikystėje ar paauglystėje. Viskas gali prasidėti iš pirmo žvilgsnio nekaltai: melavimu, vagystėmis ir manipuliavimu, o baigtis – kankinimu ir žudymu. Kas skatina vaikus, paauglius ar jaunuolius taip elgtis?
Įvairių sričių mokslininkų požiūriu, yra kelios susijusių priežasčių bei aplinkybių grupės.
Motina nėštumo metu rūkė ir vartojo alkoholį, dėl to kilo nėštumo ar gimdymo komplikacijų; vaiką augina viena menkai išsilavinusi, socialinės rizikos grupei priskiriama motina.
Galvos traumos. Michaelis Stone’as, JAV Kolumbijos universiteto klinikinės psichiatrijos profesorius, ištyręs apie 150 žudikų biografijų, nustatė, kad ketvirtadalis jų vaikystėje ar paauglystėje patyrė galvos sužeidimus.
Patirtas smurtas. Kuo anksčiau jis patiriamas, tuo didesnę įtaką turi elgesio sutrikimams.
Nenuoseklus (prieštaringas) auklėjimas bei nepakankama priežiūra, pastebi Tanya Burton, JAV Kolorado universiteto Elgesio genetikos instituto mokslinės draugijos narė.
Įtakos turi ne tik šeimos aplinka, bet ir tai, ką vaikas, paauglys mato – jeigu kaimynystėje klesti smurtas, prievarta, o žiniasklaida juos eskaluoja, tai gali paskatinti polinkį į antisocialinį elgesį.
Vienišumas, draugų trūkumas. Dauguma žudikų buvo vienišiai, nesugebantys užmegzti santykių su kitais žmonėmis.
Genetinių faktorių įtaka. Identifikuota genų, susijusių su antisocialiniu elgesiu, grupė. Šie genai lemia, ar organizme susidaro tam tikras cheminių junginių, kuriais sklinda nervų ląstelių impulsai, kiekis. Sumažėjęs serotonino bei padidėjęs dopamino kiekis vaikystėje gali turėti įtakos polinkiui į fizinį agresyvumą, taisyklių pažeidimą.
Studijos atskleidė, kad antisocialiniam elgesiui paveldimumas daro didesnę įtaką tada, kai santykiai su tėvais yra šalti ir neigiami, negu tada, kai jie šilti ir teigiami.
Neadekvačios, per griežtos bausmės taip pat skatina vaikus elgtis antisocialiai.
Nekaltų nėra
Andrius Kaluginas,
Psichologinio konsultavimo ir psichoterapijos centro
INVITO krizių psichologas
Universalaus apibūdinimo, kokioje šeimoje užauga monstrai, nėra. Psichologų požiūriu, didesnė tikimybė, kad asocialioje šeimoje susiformuos nusikaltėlio asmenybė, bet taip teigti negalima.
Šeimos, auklėjimo įtaka žmogaus formavimuisi tikrai didelė. Pavyzdžiui, augdamas šeimoje, kurioje vyrauja nuolatiniai tėvų nesutarimai, dažnas buitinis smurtas, nepagarbus tėvų tarpusavio elgesys, vaikas paprastai jaučiasi nuskriaustas, patiria daugiau pykčio ir dėl savo bejėgiškumo laiko pyktį savyje. Ilgainiui tas pyktis gali išsilieti ir ant aplinkinių.
Kita vertus, nebūtinai abu toje pačioje šeimoje užaugę vaikai tampa nusikaltėliais. Vienas gali būti jautresnis, ramesnis, kitas ekspresyvesnis ir pan. Dažnai jie auklėjami skirtingai – vienas labiau spaudžiamas, kitas mažiau, tad logiška, kad dėl psichologinių savybių bei dėl auklėjimo ypatumų vaiko, kuriam tenka mažiau dėmesio, asmenybė formuojasi kitaip.
Dalis atsakomybės už tai, kad atžala tapo žudiku, tenka ne tik tėvams, bet ir kitoms moralinių bei psichologinių vertybių formavimo grupėms: darželiui, mokyklai, kiemo kompanijai. Taip pat atsakingos ir žiniasklaidos priemonės, kurios atvirai propaguoja smurtą, iš nusikaltėlių darydamos didvyrius arba aukas.
Vis dėlto nustatyta, kad didžiausią įtaką vaikui padaro šeimoje patirtas psichologinis ir fizinis smurtas. Kuo daugiau vaikas jo patiria, tuo didesnė tikimybė, kad jis užaugs piktas, nedarnus ir puoselės mintį keršyti. Kerštas nukreipiamas ne tik į tėvus, bet ir į visą aplinką.
Labai klysta tėvai, globėjai, pedagogai, kai nekreipia dėmesio į agresyvaus elgesio apraiškas. Dažniausias pavyzdys – agresija naminių gyvūnų atžvilgiu. Laiku nepastebėta, ji išvirsta į agresiją žmonių atžvilgiu.
Taip pat dažna padidėjusi nemotyvuota agresija bendraamžių atžvilgiu; kalbos apie kerštą savo skriaudikams, uždarumas, impulsyvus įžeidumas, polinkis į asocialius veiksmus (vaikas nenori bendrauti su bendraamžiais, dažnai bėga iš namų, skriaudžia jaunesnius už save); polinkis ir trauka žiūrėti smurtinius filmus bei kriminalines laidas.
Rizikos veiksnys yra ir vieno iš tėvų alkoholizmas, anksti atsiradę vaiko žalingi įpročiai (gėrimas, rūkymas, muštynės). Ne mažiau svarbios yra vaikystėje patirtos psichologinės traumos, tokios kaip išdavystė, patyčios, atskirtis ir pan. Jos formuoja ne tik uždarumą, bet ir nepasitikėjimą savimi bei kitais žmonėmis, pasyvią agresiją.
Įtakos turi ir tam tikros aplinkybės, tačiau negalima visko suversti joms, nes, kaip minėjau, šiaip sau žudikais netampama. Žudikas formuojasi dėl šeimos ir visuomenės įtakos. Labai retas atvejis, kad žudikas imtųsi savo „veiksmų“ nei iš šio, nei iš to...
