Iš pradžių susitikinėjom tik darbo dienomis, nes per išeigines visada ima vaikus. Prieš vaikus nieko blogo neturiu, bet po kokių 4 mėn. pasakiau, kad daugiau taip negaliu ir noriu išeigines leisti kartu. Kaip tik jis pakeitė darbą, ir pradėjo dirbti kituose miestuose. O namo atvažiuoja tik penktadienį, o pirmadienį vėl į darbą. Supažindino su savo vaikais, faini du berniukai. Vyresnis rimtesnis, jaunesnis - trupučiuką padykęs :) Jie susidraugavo su mano sūnum.
Santykiai lyg tai ir neblogi mano su vaikais. Bet... vėl tas bet... mes niekada nebūnam tik dviese... Aš turiu butą, jisai irgi turi butą. Vaikai pas jį atvažiuoja kada nori, o tiksliau: iš karto kai tik tėvas pasirodo namuose.
Pas tėvą jiems laisvė: jie daro ką nori. Leista būti lauke kiek nori, leista kviesti draugus į namus kiek nori ir iki kiek nori, vienu žodžiu, pildomi visi norai.
Dar paminėsiu, kad butas jo mažokas: yra vaikų kambarys, ir svetainė (miegamasis) kartu su virtuve. Tai pabūti vieniems, na, niekaip neišeina. Vaikai žaidžia visur, tai kartais tenka sėdėti prie virtuvinio stalo :) Jeigu aš noriu, kad visi būtumėm pas mane, o jo vaikai, pvz., nenori, tai jis irgi atsisako. Ir aš lieku viena.
Jis neturi jokio asmeninio gyvenimo. Man taip trūksta bendravimo, intymumo, tik mūsų dviejų... Aš nežinau, ką man daryti... Aš žinau, kad niekada nebūsiu pirmoj vietoj, bet ir gyventi tik pagal jo vaikus aš nenoriu. Myliu šitą vyrą, nenoriu nutraukti santykių, bet daugiau taip negaliu...
Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė
Girdžiu, jog esate su vyru, su kuriuo norite būti, su kuriuo gera būti, tačiau neturite tam galimybių. O gal tiksliau, nejaučiate, kad jis tų galimybių ieškotų, kaip nors jas organizuotų, pasirūpintų laiku tik judviem. Natūraliai kyla nepasitenkinimas, jog tenka konkuruoti su mylimojo sūnumis, jo darbu, rutina ir tiesiog apsiriboti tuo, kas lieka.
Nuoseklu ir tai, jog atsiranda nepasitenkinimas ir bandymas kaip nors keisti situaciją, kaip nors parodyti kitam, jog toks bendravimas jums per sudėtingas...
Visgi šioje situacijoje, prieš ką nors keičiant, pirmiausia derėtų stabtelėti ir pažvelgti truputį atsitraukus. Kas čia vyksta? Kartais noras, kad būtų patenkinti mūsų poreikiai, tampa toks stiprus ir dominuojantis, kita vertus, atrodytų, viską perkeičiantis, jog užstoja pačią situaciją.
Aštuonis mėnesius draugaujate su žmogumi, kuris jums rūpi, tačiau kuris nemoka derinti savo ir savo vaikų poreikių. Kita vertus, greičiausiai išgyvena tam tikrus dalykus su savo buvusia šeima, kurie jam neleidžia judėti naujo gyvenimo link. Vienas iš variantų neleidžia, kitas – ar jis turi tokį siekį? Troškimą judėti naujų santykių link. Naujos šeimos kūrimo link.
Kuomet įeiname į santykį su kitu, ypatingai vedini įsimylėjimo, susižavėjimo, aistros, einame tiesiog į to jausmo židinį. Taip jau atsitinka, kad tuo metu mažai rūpi paskui ką, su kokiomis vertybėmis ir įsitikinimais teks susidurti, su kokiais įpročiais teks susitaikyti ar bandyti juos keisti.
Įsimylėjimas neleidžia pamatyti viso to. Jis tiesiog yra vienas gražus geras jausmas. Tačiau jis pamažu palieka. Ir tuomet prieš akis išnyra aiškus žinojimas, jog kitas ne visada renkasi tai, kas patinka jums. Ir net iškyla klausimas, o kas jam yra svarbu? Kokia jo vizija judviejų santykiams? Kokioje šviesoje jis visa tai mato? Rašau iškyla, nors labiau tikėtina, kad šiuos klausimus ištarti sau ne taip lengva. Juo sudėtingiau, kad šiuos klausimus geriausiai įmanoma atsakyti kalbantis ir dalinantis savimi.
Taigi pereidami nuo įsimylėjimo prie lūkesčių kito asmens elgesiui, jo pasirinkimams, neretai imame ir praleidžiame labai svarbų kito asmens pažinimo ir pasirinkimo etapą. Laiką, kuris būtų skirtas aiškesniam vienas kito vaizdo pamatymui, vienas kito pažinimui ir pasakymui sau, ar jums yra pakeliui.
Jūs išgyvenote stiprų gražų jausmą, tačiau ar esate pasiruošę tolesnei kelionei kartu, laisvos vietos atradimui vienas kito gyvenime?... Apie tai galite tik kalbėtis, drįsti klausti ir dar labiau drįsti išgirsti atsakymus... Ir tuomet išgyventi pasirinkimą būti ar nebūti...
Vaida
Rašykite: psichologui@delfi.lt. Psichologai neatsakinėja asmeniškai, atsakymai publikuojami DELFI rubrikoje GYVENIMAS.
