Bet apie viską nuo pradžių. Užaugau šeimoje su vyresniais broliu ir seserim. Mūsų tėvai buvo griežti ir iš mūsų reikalavo sėkmės tiek mokykloj, tiek užklasinėj veikloj. Tiek mano brolis, tiek sesuo sportavo, turėjo dideli draugų ratą, tačiau aš tuo pasigirti negalėjau.
Aš visada buvau gana uždaro būdo, nemėgau didelių susibūrimų, mielai laiką leisdavau skaitydama ar žaisdama viena. Nesakau, jog buvau visiška atsiskyrėle, stengiausi pritapti prie kitų vaikų, periodais labai gerai žaisdavau su kiemo mergaitėm, bet tie periodai buvo tik tada, jeigu kitos draugės susipykdavo. Aš buvau atsarginis variantas, nes vos tik jos susitaikydavo, manęs kartu nekviesdavo.
Jeigu ir draugaudavau su kuom nors, mums susipykus (kaip kad dažnai nutinka tarp vaikų), mano tėvai reikalaudavo iš manęs žengti pirmą žingsnį susitaikymo link. „Tu ir taip neturi draugų, džiaukis, kad bent kas nors su tavim nori draugauti. Jeigu ir toliau ožiuosies ir pyksi, išvis būsi viena“. Aš jų klausiau, nes labai bijojau būti be draugų.
Su tokiom šnekom jie man įkalė į galvą, kad norėdama turėti draugų aš privalau visada nusileisti ir pamiršti savo poreikius. Ir nors metams bėgant aš tą supratau, taipogi pastebėjau, jog iki šiol neišmokau sukurti lygiavertės draugystės su niekuo. Visos mano draugystės turėjo tą patį scenarijų - aš susipažįstu su vienmečiu žmogum, mes turime daug bendrų interesų (knygos, muzika, filmai), aš visada stengiuosi duoti erdves kitam, todėl susitinkam tada, kai mano pažįstama pasiūlo. Aš prisimenu visokias smulkmenas, vardadienius, parduotuvėj pamačius jos mėgstamus saldainius nuperku dėžutę. Jeigu jai kas blogai, aš metu visus darbus ir lekiu padėti, išklausau, guodžiu. Ir tai tęsiasi ganėtinai ilgai.
Tačiau ateina diena, kai man reikia pagalbos ir tas žmogus man neturi laiko net paskambinti. Aš nieko nesakau, nes bijau pasirodyti reikli. Juk aš esu suaugusi ir suprantu, jog visi mes turim savo gyvenimus! Bet tai melas, nes viduje aš jaučiuosi taip, jog ir vėl išdalinau save, o kai man blogai, esu palikta likimo valiai.
Vienas žmogus kartą man sakė, kad mes patys nesąmoningai pritraukiame tam tikrus žmonių tipus. Mano atveju, aš susidraugauju su egoistais, kuriems tinka ir patinka mano nuolankumas ir dėmesys, bet ryšys nutrūksta vos tik aš paprašau ko nors. Paskutinė mano draugystė baigėsi kai aš nenusileidau dėl savo principų, kai pasakiau, jog pavargau žaisti į vienus vartus. Buvau išvadinta auka ir motina Terese.
Ar gali būti tame tiesos? Ar aš persistengiu vien tam, kad po to galėčiau jaustis nuskriausta? O gal aš tikiuosi per daug iš kitų?
Kaip ištrūkti iš šito užburto rato ir išmokti sukurti lygiavertį ryšį?
Tikiuosi, duosite man bent koki patarimą.
Pataria psichoterpauetas Olegas Lapinas
KAIP SUKURTI LYGIAVERTĮ RYŠĮ?
Taigi, pastebėjote, jog jūsų santykiai su „egoistais“ jūsų netenkina. Jūs jaučiatės duodanti jiems daugiau, nei gaunate. Ir šis neatitikimas kelia jums nuoskaudos jausmą. Tačiau atkreipkite dėmesį: jūs skundžiatės tuo ne tiems egoistams, o laiške. Ir tik vieną kartą pabandėte pasiskųsti tiesiai vienam iš tų egoistų. Jus pavadino „auka ir motina Terese“. Matyt, laikotės trijų nerašytų taisyklių:
nieko neprašyk;
niekuo nesiskųsk;
nelygybės jausmas tau kils todėl, kad jie- aplinkiniai- egoistai, o tu- altruistė.
Labai panašu, kad šios taisyklės paimtos iš tų laikų, kai tėvai mokė jus žengti pirmą žingsnį susitaikymo link. Manau, kad jie siekė, kad jūs neliktumėte viena. Visai gali būti, kad jie žinojo, jog susipykus laimi tas, kuris pirmas susitaiko. Ir jie norėjo išmokyti to jus. Jie siekė, kad jūs būtumėte altruistiška, duodanti, nuolanki. Ir kad būtumėte tokia iš širdies. Nes jų gyvenimo patirtis išmokė juos, jog geraširdžiai žmonės laimi kitų simpatijas. O egoistiški žmonės - pralaimi.
Jūsų tėvams pavyko pasiekti savo. Jūs iš tiesų esate duodanti, besirūpinanti kitais, pasiruošusi padėti ar bent pavaišinti kitus saldainiais. Visa bėda ta, kad jūs tokia esate tik išoriškai, o viduje egoistiškai norite gauti. Tačiau visa bėda tame, jog neišmokote imti.
Jūs tik išmokote pastatyti save į aukštesnę poziciją - Duodančios Altruistės. Kuri gyvena tarp žemesnių už ją - egoistų. Jūs to nesakote, bet tai parodote savo elgesiu. Ir žmonės kažkokiu būdu tai jaučia. Jie draugauja ne su jumis, o su jumis ima draugauti tik tuomet, kai išsilaisvina vieta, t.y. kai jie su kuo nors susipyksta.
Jūs iš tiesų esate „atsarginė žaidėja“ komandoje. Jūsų eilė išeiti į aikštelę, kai koks nors komandos narys išeina iš rikiuotės. Keista, tačiau už jūsų gerumą žmonės nesumoka jums tuo pačiu. Jums tikriausiai ne kartą kildavo klausimas: kodėl? Argi už jūsų rūpestingumą jums neturėtų ateiti toks pat rūpestingumas? Argi pasaulis neteisingas? Argi nebuvo teisūs mano tėvai?
Jūs galite pastebėti, kokiais žmonėmis iš tiesų susižavite pati. Taip, jūs neturite daug draugų, tačiau tikriausiai turite žmonių, kuriems tiesiog simpatizuojate. Ir ką jūs galite pasakyti apie tokius žmones? Ar jie jums atrodo labai altruistiški? Ar jie nuolat rūpinasi jumis? Ar jie yra labai geri?
Keista, bet ne. Mums patinka visai ne tie žmonės, kurie rūpestingai elgiasi su kitais. Rūpestį mumis mes priimame tuomet, kai esame bejėgiai. O kasdienybėje mums kažkodėl patinka visai paprasti žmonės. Netgi, sakytumėt, kažkiek egoistiški. Tarkime, Mažyliui patikdavo Karlsonas, kuris gyvena ant stogo. Kuris labai mėgo tortus, save patį ir to neslėpė.
Reikalas tas, kad draugystė, kaip ir meilė - jausmas neužtarnautas. Užtarnauti kažkokį jausmą galima siekti tik tuomet, jei nesi tikras, jog tu kam nors gali patikti toks, koks esi. Štai jūsų tėvai perdavė jums tokią mintį: elkis teisingai, tuomet turėsi draugių. Tačiau šis posakis iš tiesų reiškia ką kitką : draugystė ateis tau mainais į teisingą elgesį, o šiaip iš savęs tu niekam patikti negali. Kodėl?
Čia jau jūs pati pridėjote: „esu uždara, esu neįdomi, esu knygų mylėtoja, esu vienišė...“ Štai kodėl, atseit, jūsų nemėgo - neužsitarnavote teisės į draugystę. Ir išvada: pasistenk. Pasistengsi - ir su tavim draugaus. Ir išvada ši nėra teisinga. Nereikia stengtis, kad su tavim draugautų. Ir kad mylėtų, stengtis nereikia. Pamils, kam patiksiu. Reikia pamilti save bei susidraugauti su savimi, t.y. priimti, kad esate tokia, kokia esate. T.y. sveikai egoistiška. Ir to nereikia slėpti - kaip Karlsonas.
Priimti save - reiškia pajausti, ko jūs iš tiesų norite ir nebijoti paprašyti. Štai kokia nors močiutė gatvėje - juk ji nebijo paprašyti jaunuolio pervesti ją per gatvę. Ir ką - perveda. Štai kažkoks praeivis prieina prie jūsų ir paklausia kelio. Ir visai normaliai jūs jam atsakote. Netgi džiaugiatės galėdama padėti. Tad kodėl jums negalima prašyti? Ir kodėl jums negalima rodyti, kad jums kažko reikia?
Todėl, kad tokiu atveju jums tektų prisipažinti, kad esate ne geresnė už kitus, o tokia pat. Jie egoistai, ir jūs egoistė. Jiems kažko trūksta, ir jums. Štai jums ir lygybė. Tik ne ta, kurios jūs norėjote. Jūs norėjote kitokios lygybės: aš kilniaširdiškai duodu kitiems, o jie - man. Aš aukojuosi dėl jų, o jie - dėl manęs.
Tačiau žmonės jums siūlo kitokius mainus: tu prašyk - ir mes prašysim. Štai padarykite tokį eksperimentą. Vienai dienai pamirškite tėvų pamokas. Ir imkite klausti savęs: ko aš noriu? Po to paprašykite ko nors pažįstamo ir nepažįstamo žmogaus. Nesvarbu ko - kas jums šaus į galvą. Klauskite kelio, kiek valandų, iškeisti pinigus, palydėti tamsų vakarą, o vėliau - dar drąsiau: vardo, pabūti kartu, išgerti kavos, palydėti namo... ir štai jų tarpe atsiras tokių, kuriems pasijusite artima. Ir iš draugystės gausis meilė.
Jums tikriausiai ne nauja ši mintis: „prašyk- ir tau bus duota“. Tačiau jūs niekada jos netikrinote praktikoje. Baisu buvo - nes tai prieštarauja jūsų tėvų pamokoms. Tačiau ką daryti: tėvai nespėja mūsų išmokyti visko, kai ką reikia įsisavinti vyresniame amžiuje. Su viltimi, kad tapsime lygūs mūsų tėvams, ir netgi su jais pasiginčysime dėl jų pažiūrų.
Tikiu, kad šis eksperimentas parodys jums kelią į lygybę.
Sėkmės jums.
Olegas Lapinas
