Aš su ja kartais matematikos namus darbus sprendžiu. Padariau, paaiškinau jai ir ji toliau užduoti pati padarė. Su manimi normaliai sutaria, su mama net nesišneka ir mama nenori ir nebando su bendraut.
Su manimi sutaria normaliai, kol neliečiam mokslų. Kai tik ar į mokyklą, ar namų darbai, mergaitė pasikeičia neatpažįstamai, darosi nervinga. Pvz., jei pasakai, kad indus išplautų, su mielu noru tai daro ir be jokių nervų. O kai tik dėl mokslų, tai pasikeičia 180 laipsnių.
Nežinau ką daryti, niekaip negalime priverst mokytis, jau nereikalaujam neįmanomo, nors minimaliai. Pamačius iš jos buvusios mokyklos pažymius apakau, visi dalykai 4, tik dailė ir muzika 6 ar 8. Prieš tai nesuprasdavau, kodėl ji džiaugiasi gautu 4, juk yra negeras pažymys.
Mamai nesvarbu buvo, kaip vaikas mokosi, net į tėvelių susirinkimus neidavo. Mergaitei mama yra pasakius, kad be mokslų ar su mokslais Lietuvoje nieko nepasieksi, ir nežinau, kaip jai šitą dabar išmest iš galvos. Aš jai ir pavyzdį duodu, kad žiūrėk, aš baigus ir turiu gerą darbą, bet jai vis tiek tas pats. Nenori mokytis ir viskas.
Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė
Suprantu jūsų nerimą dėl mergaitės mokslų pasiekimų, kurie jums greičiausiai tiesiogiai siejasi su jos ateitimi ir galimybėmis joje įsitvirtinti. Visgi mokslų tema vaikams ir suaugusiems turi skirtingą svorį ir prasmę gyvenime. Dėl to bandymas, kaip jūs įvardinote, „priversti“ mergaitę mokytis, tikrai negali sukurti jos motyvacijos lankyti mokyklą, ruošti pamokas, o juo labiau nuoširdžiai domėtis dėstomais dalykais.
Pati mokymosi sistema yra per daug orientuota į pasiekimus ir per mažai į mokymosi turinį. Vaikas, turintis mažesnį suinteresuotumą pažymiais arba patirdamas nuolatinę nesėkmę, siekiant gauti didesnius įvertinimus, galiausiai pasirenka kiek įmanoma atsiriboti nuo jam nemalonaus patyrimo, nes nejaučia atsvaros mokymosi turinyje.
Pabandykite įsivaizduoti, kaip nelengva turėtų būti nuolatos gauti mažus pažymius, kurie yra svarbiausias dalykas mokykloje. Ne pačios disciplinos, ne vaiko asmuo ir susidomėjimas, o pažymiai. Ypatingai tuo atveju, jei mergaitė nėra gavusi pagalbos mokantis ir tuo pačiu dorojantis su nuolatiniu vertinimu.
Taigi jei jums rūpi mergaitės mokslai, pirmiausia, ką derėtų daryti, tai nukreipti dėmesį nuo vertinimo sistemos ir to, ką tie geri pažymiai gali duoti ateityje. Kaip galima motyvuoti domėtis tuo, ko yra mokama mokykloje? Badant parodyti to dalyko savaiminį įdomumą ir naudingumą, atsiejant nuo to, kad mokytis matematiką verta tik dėl to, kad gautų geresnį balą arba kad po kelių metų tų žinių prireiks mokantis aukštesnėse institucijose.
Verta pradėti nuo tų disciplinų, kurios jums pačiai kelia susidomėjimą. Galima peržiūrėti, ar įmanoma panaudoti kokius nors įdomesnius susipažinimo su tema būdus, pažvelgti, kaip temos, kurios liečiamos mokykloje reiškiasi mūsų kasdienoje, aplinkoje ir panašiai. Taigi, jei išties rūpi mergaitės mokymosi sunkumai, jų sprendimas reikalauja pakankamai didelio jūsų įsitraukimo, laiko, energijos ir kūrybiškumo. Kas būtų alternatyva skatinimui, reikalavimui ar gąsdinimui, siekiant sužadinti mergaitės norą mokytis.
Dar vienas šioje situacijoje svarbus dalykas yra pokalbis su mergaite. Ne apie tai, kad ji turi geriau mokytis ir kad tai jai pačiai labai naudinga ir reikalinga. Akivaizdu, kad šiuo metu to labiau reikia jums, o ne jai. O jai yra lengviau būti taip, kaip yra – lengviau nesistengti ir gauti prastus įvertinimus, nei stengtis ir vis tiek, bent jau kurį laiką, patirti nesėkmę.
Pokalbis galėtų būti apie tai, kaip ji jaučiasi mokykloje? Kaip ji jaučiasi su mokytojais, klasės draugais? Kaip ji jaučiasi gaudama mažus pažymius, negalėdama įsitraukti į mokymosi procesą? Šio pokalbio metu svarbiausiai pasilikti bet kokią savo nuomonę, vertinimą ar norą komentuoti sau. Gal būt tai labiau būtų klausymasis, o ne kalbėjimasis.
Jokiu būdu nereiškia, kad mergaitė iš karto jums atsivers ar po to atsivėrimo viskas pasikeis. Tačiau jei duosite jai laiko ir ištikimai susilaikysite nuo kritikos, bandymo sakyti kaip reikia daryti ir kitokių komentarų, tikėtina, jog mergaitė galės pati sau įsivardinti savo ir mokslų santykį.
Kai tai kels mažiau įtampos, galima prieiti prie susitarimo etapo. Susitarimo, jog tam tikromis valandomis mergaitė ruoš pamokas ar su jūsų pagalba nagrinės užduotą temą. Tačiau bet kokiu atveju pirmas žingsnis yra siekimas nujautrinti ir atrakinti mergaitei sudėtingą temą, o tik vėliau bandyti kaip nors perkeisti jos požiūrį į tai. Duokite laiko sau ir paauglei atsisakydama būdų, kurie jus nuo mergaitės nutolina ir išbandydama naujus.
Vaida
Rekomenduojama literatūra:
Gippenreiter J. “Bendrauti su vaiku. Kaip?”, 2008 m.
Faber A., Mazlish E. “Kaip kalbėti su vaikais, kad jie klausytų ir kaip klausyti, kad vaikai kalbėtų.”, 2009 m.
Rašykite: psichologui@delfi.lt. Psichologai neatsakinėja asmeniškai, atsakymai publikuojami DELFI rubrikoje GYVENIMAS.
